Tekstai iš praeities

Zigmantas KUZMICKIS. Kalba, literatūra ir tauta

Tautinis klausimas yra pasidaręs lietuviams lemiamas nuo pat unijos metų. Nuo to maždaug laiko jis buvo daugiau ar mažiau siejamas su kalba; nuo XIX amžiaus pradžios kalbos momentas tautiniame lietuvių gyvenime tampa pagrindinis: kalbos šūkiu eina gangreit visos tos srities kovos.

Kritiškai apžvelgdami savos tautos istoriją, turime pripažinti visišką mūsų protėvių strategijos tikslingumą. Kalbos dalykas šiandieną neabejojamai pagrindžia tautos savarankiškumą. Jei rimtai suabejojama tautos ryšiais su rase, tai viena iš ryškesnių jos ypatybių laikoma kalba. Būdama kultūriškai visuomeninė organizacija, tauta parodo savo dvasia. visa eile privalomu ir neprivalomų žymių. Pastarosiomis iš jų atsikratyti daugmaž galima, bet pirmosiomis, privalomomis, tautos narys atsikratyti negali: kad ir kelintoje kartais kartoje, privalomos ypatybės išduoda persimetėlį. Tai yra lyg antspaudas, uždėtas giminystės ryšių, tam tikrų istoriškai auklėjamųjų tradicijų, papročių ir kitu dvasios pradmenų, Vydūno siejamu su tautos krauju. Privalomosios ypatybės yra įrodomasis dokumentas mūsų tautos rankose; iš jo dažnai aptikti galime savo žmonių, dirbančių atsakingą darbą. svetimųjų tarpe. Dėl panašių dokumentinių ypatybių tie žmonės ir patys vadina save lietuviais, nors tatai nekliudo jiems dėtis su svetima tauta.

Kas pirmiausia krinta į akį lietuvių persimetėliui, tai jų išsižadėjimas tėvų kalbos. Iš to, kas kuria kalbą vartoja šeimoje, galima spėti žmogų linkstant į atitinkamą, tautą. Kalbos pagrindu tvarko tautybės klausimą ir mokslinė literatūra. 1874 metais viso pasaulio mokslininkai yra nusprendę Peterburgo statistikos kongrese, rūšiuojant valstybėse piliečius tautybėmis, imti pagrindu jų vartojamąją, namie kalbą. Kalba yra tautos dvasinės ekspansijos reiškėja, parodanti jos kultūrines ypatybes. Ji taip santykiauja su tautos psichologija, kaip rasė su tautos fizika. Ta prasme kalba iš vienos pusės vaizduoja savąją kultūrą, o iš antros — saviškai įtautina svetimos kultūros veiksnius, pritilpstančius prie savos kultūros. Nerasi tautoje tokio kultūros reiškinio, kuris neturėtų šiokio ar tokio atliepimo kalboje. Joje iškyla tautos senovės mitologija, (plg.: šnypščia, lyg žaltys, pieno negavęs), politiniai rasiniai nusistatymai (plg.: baisiau už kryžioko, nė velnias nemauroja) ir kiti dvasiniai dalykai. Kita vertus, kalba atranda naujiems, iš svetur atvykusiems kultūros reiškiniams savą, formą. Čia kuriami nauji žodžiai, lietuvinami svetimieji.

Būdama mąstymo įrankis, kalba tvarko patį mąstymą, — padeda susiorientuoti logiškai. Ta prasme kalba yra tautinio pasaulėvaizdžio išraiška, tautos filosofijos rodiklis. Joje iškyla ir tautos istorija, ir mąstysena, ir jausmų kryptis, ir jų jėga — visas dvasios turinys. Net savo garsais ir jų samplaikomis kalba pasirodo kokia esanti, parodo savo estetinius ir loginius palinkimus.

Visa tai turi neabejojamos auklėjamos reikšmės tautai. Iš kalbos, kaip iš senovės papiruso, išskaitome savo sentėvių valią, jų palikimą, dorovinį nusiteikimą, — gentinį testamentą. Šitą momentą, stipriai pabrėžia savo mokslo ir poezijos kūriniuose gilus mūsų tautos analitikas — Vydūnas.

„Netapo pertraukti ryšiai su seniausiais atminimais, su giliausiais jausmais ir sumanymais, — sako jis „Mūsų Uždavinyje“. — Todėl lietuvių kalba savyje laiko ne vien senumo išvaizdą, bet ir prakilnumą bei šventumą. Jos pavėdumas į sanskrito kalbą nėra tik toks paviršutinis. O sanskrito kalba jau nuo pat senovės vadinama šventąja. Joje yra surašytos aukščiausios žmonijos žinios. Sanskrito kalboj surašyti švenčiausi raštai.

„Su giliu kvėpavimu ir daugiau dar su tuo, kad ji yra kalba aukštoms, prakilnioms mintims apsireikšti, rišasi lietuvių kalbos ritmas. Jis yra visai kitas, negu šiaip Europos kalbose. Pamatinis lietuvių kalbos ritmas yra grynai laikinis; jame keičiasi ilgi su trumpais skiemenimis. Balso pakėlimas ir nuleidimas, tai esti kalbėjimas su priegaidėmis ir be jų, tėra pirmojo ritmo įvairinimas. Kitose kalbose šis antrasis ritmas turi pirmą vietą ir beveik vienas tepasidaro žymiu.

Todėl lietuvių kalba ir tinka širdingumui bei prakilnumui apreikšti. Tuštiems plepalams ir nesąmojingiems juokams ji priešinas kaip ir lietuvių tautos dvasia. Ir todėl tie labai nusižengia prieš ją, kurie į lietuvių kalbą pila bjaurumą kaip sriutas į brangius vyno stiklus?

Kiekvienos tautos gyvenime ryškiai iškyla jos kuriamasis darbas; jis slypi įvairiose medžiaginėse ir dvasinėse vertybėse, suaugusiose su tautos gyvenimu. Savo kuriamame darbe tauta nepalieka vieniša: ji tolydžio linksta į bendravimą su kitomis tautomis. Tasai bendravimas ir vėl iškyla kalboje. Didis mūsų kalbos žinovas Būga, darydamasis šituo atžvilgiu išvadas rašo „Kalboje ir Senovėje“:

„Mūsų kalbos skolytiniai žodžiai, sujungti su rašytinės istorijos ir archeologijos liudijimu, daug ką pasako apie lietuvių tautos santykius, turėtus žilojoje senovėje su suomiais bei mardviais, gotais, skandinavais ir vokiečiais, gudais ir lenkais. Iš skolytinių žodžių sužinome, kad visų pirma lietuvių (tikriau bus pasakius, aisčių) susidurta su suomiais ir mardviais — dar prieš Kristaus gimimo gadynę, kiek vėlėliau su gotais, bet vis dėlto dar prieš III amžių po Kr., dar vėliau su Slavėnais (rusų bei lenkų protėviais) — VI amžiuje po Kr., paskui su skandinavėnais — VII — IX amžiuose.

,,… Iš aisčių giminės tautų pasirodė esą gajausi ir pličiausi rytiečiai aisčiai —> lietuviai ir latviai. Lietuviai su latviais ne tik atlaikė rusų (krievų) tolimesnį brovimosi į jų naujai įsigytąsias žemes, bet ir sulietuvino ir sulatvino kitas savos ir svetimos giminės tauteles.

„Šių dienų lietuvių tautai yra susidariusi iš senovės tikrųjų lietuvių ir iš sulietuvėjusiu sėlių (Zarasų, Dusetų, Obelių, Rokiškio… apyl.), žiemgalių (Linkuva, Joniškis), kuršių (Žemaičių ir Klaipėdos kraštas), skalvių (Tilžė, Ragainė) ir jotvingių, arba šūdų (Suvalkų žemė). Latviams teko asimiliuoti dalį sėlių, žiemgalių, kuršių ir beveik visą lybių tautą.

„Senoji lietuvių ir latvių kalba daugiausia apkito ir nutolo nuo aistiškojo prototipo tose srityse, kuriose visų mažiausią nuošimtį naujajame kalbos maišale sudaro senieji lietuviai arba latviai ir kurie^ pagrindas nėra aistiškas“.    Įleidusi šaknis gilia; praeitį, kalba yra tautai sąsaja su bendrosios dvasios gyvenimu.   Ji, kaip ta bitė nuo žiedų yra surankiojusi iš įvairių vietų ir laikotarpių visa, kas sukrėtė tautą, kas paveikė jos medžiaginį ir dvasinį gyvenimą.   Kiek ji yra lanksti, kiek išaugusi į gylį plotį, tiek ji patogi protiniam ir jausminiam gyvenimui rikiuoti, tiek ji patraukia jos vartotoją į minties darbą, tiek žadina jam grožinius ir dorovinius palikimus.

Kalba — mąstymo aiškumo priemonė, padedanti savo gramatine sudėtim ir žodyno niuansais skrosti gyvenimo painiavas. Ir juo daugiau ji turi prityrimo, juo ji darosi skalsesnė, sutalpindama mažoje apimtyje didesnį ir įvaizdesnį turinį. Šituo atžvilgiu sava kalba galime didžiuotis: nepaprastas žodyno platumas ir įvairumas, sintaksinių formų tikslingumas ir darnumas, garsinis spalvingumas iškelia ją į pirmaeilę vietą.

Jei bandytume lyginti bet kurių dviejų kalbų žodynus, pastebėtume, kad nėra beveik dviejų gretiminių žodžių, kurie savo semantika visiškai atitiktų vienas antrą. Jų tūris ir turinys visuomet bus įvairus.   Tatai suprantama: juk kiekviena tauta, būdama atskira organizacija, tvarkosi sava konstitucija, savaip prieina gyvenimą ir jo reiškinius.   Tad ir žodis, tautos sukurtas,    simboliną ne tiek objektyvų daiktą, gyvenantį už žmogaus sąmonės ribų. kiek subjektyvią nuotaiką, išorės gyvenimo paveiktą — psichologiškai tariant, aperceptinį išgyvenimą.

Tos kalbos ypatybės deda pagrindus toli siekiančioms išvadoms. Žmogus, kuris prisiėmė ir giliai permanė vieną kurią kalbą, pasidaręs iš jos kasdieninio gyvenimo būtinumą; žmogus, kuris paprato ii mažumės reikšti ta kalba savo sopulius ir džiaugsmus; žmogus, kuriam kiekvienas žodis, vartojamas įvairiose sintaksinėse ir melodikinėse plotmėse, įgyja spektrinę semantiką; žmogus, kuriam įprastinės kalbos vartojimas, yra patapęs automatiškais veiksmais, suaugdamas su visa jo asmenybe, — toks žmogus ir savo dvasios turiniu bus suaugęs su tuo organiškuoju vienetu, kuris pravertė daug amžių kalbai sukurti. Pati kalba, niekieno nepadedama, diktuos jam logiškus silogizmus, pavergs jj protiškai ir jaus-miškai, ir nebus tokios jėgos, kad galėtų tą žmogų palenkti svetimai dvasios koncepcijai.

Jei tiesą bus pasakęs Humboldtas, kad kalba esanti istorinė žmonijos galybė, tai lygiai bus teisinga pasakius, kad kalba yra istorinė tautos galybė. Nuo to, kaip tauta įvertina savo kalbą, pareina jos ateitis, jos atsparumas. Ir kažin ar būsime per daug pasakę, tvirtindami, kad XIX amž. kalbinis mūsų tautos sąjūdis su tokiais jos gynėjais, kaip Poška, Stanevičia, Daukantas, Valančius, Basanavičius, Vištalius, Jablonskis, iškovojo mums 1918 metus, sucementavo sveikus išlikusius tautinius trupinius ir įkvėpė to kalbos paveikslingumo ilgesį, kuriuo tebegyvename ir šiandieną, keldami kiekviena proga patriotinį nerimą ir siedami kalbos renesansą su tautos renesansu. Čia didelį skatinamąjį darbą, panašų į Kudirkos Kelkite, bus padaręs paminėtasis Jablonskis, nepaliaujamai kreipęsis į lietuvio sąžinę. 1923 metais jis rašė:

„Savos kalbos, rašto kalbos nemokame, žinoma, dėl to, kad mokytis jos dabar, nesimokę jos tam tikru laiku mokykloje, tingime arba nerandame tam laiko. Mokėti, žinoma, visi arba bent dažnas norime, bet mokytis retas teįstengiame: tam trūksta mums .visai gerų norų ir, kaip ir daugelyje visuomenės dalykų, energijos, susirūpinimo savos visuomenės reikalu, kultūringumo… Ir ta didžiąja liga serga, deja, ne tiktai juodadarbiai mūsų veikėjai, bet ir tie, kurie savo rankose valdžios vadžias laiko nusitvėrę. Maža tėra mūsų tarpe žmonių, kurie gali eiti pavyzdžiu paprastiems visuomenės veikėjams… Labai norėčiau, kad mano kalbėtu reikalu tikrai susirūpintų žmonės, kurie tebetinka šiam visuomenės darbui ir jaučiasi arba patys galį čia ką gera padaryti, nelaukdami to darbo iš kitų žmonių, arba moką bent suspiesti į tą gyvąjį šių dienų darbą būrelius energingų ir kultūringų, susirūpinusiu šiuo visuomenės reikalu Lietuvos darbo žmonių. Kreipiuosi į tuos, kuriuos savo žemės druska tebelaikome ir turime laikyti“.

Jablonskio kreipimasis reikšmingas. Ir iš tikrųjų : juk kalba ne tik padaro žmogų bendrovės nariu ir istoriniu/ žmogum, bet ir išlaisvina ji dvasiškai, įkvėpia jį tautinės ambicijos ir pasiryžimo. Gimtoji kalba, tinkamai suprasta ir įsijausta, įpareigoja žmogų tautiškai veikti, padaro jį kovotoju dėl savos tautos teisių, atsakingu už jos ateitį. Negalime sutikti su tezė, kad svarbu ne tiek kalba, kiek tautinis apsisprendimas. Skaudžiu mūsų istoriniu prityrimu turime viešai pareikšti, kad mums, lietuviams^ kalbos pasirinkimas yra lygus tautos pasirinkimui, kad kalbėdami lenkiškai, vokiškai ar rusiškai, negalime palikti lietuviais, kad kalbos išsižadėjimas reiškia tiek pat, kiek savos tautos išsižadėjimas.

1883 metais Basanavičius paskelbė rusų laikraštyje (Novoje Vremia) įdomių žinių apie lietuvių nu-tautimą lenkų įtakoje. Straipsnyje įtikinamai išdėstyta, kad lenkai, nutautindami lietuvius, panaudoję savo tikslams bažnyčią. 1849 m. vysk. Valančius radęs Žemaičių vyskupijoje lenkų kalbos monopolį. Kovodamas dėl lietuvių kalbos teisių savose bažnyčiose, Valančius buvęs kiek pastūmėjęs šj dalyką į priekį, įvedęs lietuvių kalbą bent į pridedamąsias pamaldas, tačiau jo vietininkas, vysk. Beresnevičius, vėl leidęs lenkams netrukdomai viešpatauti lietuvių bažnyčiose. Dar baisiau reikalai atrodę Seinų vyskupijoje, kur visose bažnyčiose buvo griežtai uždrausta lietuvių kalba. Ji buvo paskelbta pagonių kalba ir lietuviams katalikams liepta jos išsižadėti. Panašiu būdu lenkų kalba skverbėsi į lietuviškas mokyklas ir kitas viešąsias įstaigas. Buvo pavartotas negirdėtas smurtas ir prievarta. Šitaip smurtiškai elgėsi su lietuvių kalba ir kiti mūsų kaimynai — rusai ir vokiečiai. Yra žinių, kad vokiečiai net mūsų nebylius vokietino. Tauta tolydžio buvo pavergiama, slopinant bet kurį jos lietuviškumą. Tasai, vergijos laikotarpis ryškiai atsispaudė lietuvių kalboje aibe barbarizmų, kurių nemaža tebėr gyvi iki šiolei mūsų žmonių kalboje. Tą lietuvių vergijos momentą gražiai pažymėjo 1909 metais Smetona: „Lietuvių susirinkimuose — rašė jisai „Viltyje“ — vyrauja lietuvių lenkų rusų žargonas. „Macno, nesmertelno, nebdzenčno“ ten nebesti, bet labai dažnai girdėti naujos mados žodžiai „serioziškas, brutališkas, nakališkas“ ir kiti gražumynai. Panašiu žargonu ne tik kalbama, bet ir rašoma. Iš dešimties leidžiamų knygelių vargiai rasi vieną, žmoniškai parašytą. Kam čia, girdi, rūpintis kalbos gražumu? Kad tik mintys, sako, būtų gražios. Laikraščiuose tai jau visiška „laisvė“. Mat, žmonėms viskas turi „mačyti“. Kitam rodos, kad toks raštininkų žargonas ir esanti mūsų literatūros kalba. Įpratusiems rusiškai ar lenkiškai galvoti mūsų inteligentams, lietuviškai rašant ką ar kalbant, vaizduojasi ne lietuvių gyvosios kalbos tarmės, ne Valančiaus raštai, ne mūsų dainos ir pasakos, o rusų Puškinas, Gogolis, rusų „bilinos“ ir priežodžiai. Vienas jaunas kunigas pasijuokęs iš senio kunigo, kad šis geriausiai pamokslus sakęs, nes mokąs sakyti taip, kad jį suprantą lietuviai ir lenkai. Mūsų laikraštininkai, ypač amerikiečiai, moka kartais taip parašyti, kad nei lietuviai, nei lenkai, nei rusai jų nesupranta. Taip rašydami, ar ne lygybės pagrindu jie nori įtikti žodžių margumynais visoms trims tautoms“

Šitie Smetonos žodžiai, beveik prieš 30 metų parašyti, tūlu atveju tinka ir mūsų dabartiniam gyvenimui. Mums vis tebetrūksta patriotinės kultūros ten, kur susiduriame su savos kalbos gerbimu. Tą mūsų abejingumą tautinei savigarbai pagilina nepaprastas mūsų godumas svetimoms kalboms. Būti poliglotu, mokėti susikalbėti kiek galint plačiau Vakarų Europoje dažnam iš mūsų yra kur kas svarbiau, nei mokėti kaip pridera geram lietuviui, savą kalbą. Šitaip elgdamiesi, darome nepataisomą žalą sau ir savo tautai: kartu su svetima kalba parsinešam į namus svetimų papročių, svetimos mąstysenos ir svetimų jausmų. Ypačiai žalojame savos tautos dvasią tais atvejais, kai verčiame mažus vaikus mokytis svetimos kalbos. Šiandien visų tautų auklėtojai griežtai tvirtina, kad per ankstyvas vaiko mokymas svetimos kalbos jį žaloja kaip savos tautos narį, keldamas smurtą jo dvasioje.

Kas nori nepaliaujamai bendrauti su tauta, kas nori jai dirbti teigiamą darbą, tas turi lygiai nepaliaujamai bendrauti su jos kalba. Kiekvienas nuoširdus savos tautos kūrėjas nejučiomis tampa ir savos kalbos kūrėju, nes kiekvieno tikro tautininko lengvena ir pareiga yra dalyvavimas savos kalbos kultūroje ir kūryboje. Juk jei kalba sustoja žengusi į priekį, tai reiškia, kad ir tauta iškrypsta iš tikrojo kelio, kad kažko esama joje negera. Mūsų tauta dar privalo gilaus renesanso. Tasai renesansas turi atsispindėti lietuvių kalboje. Gyvename didžios kovos laikotarpį, ir pirma turime dar susigrąžinti savo dvasios Vilnių. Kas diena mums atneša naujų reiškinių, kurie geležiniais dėsniais spaudžiasi į mūsų kalbą. Lietuviškos dvasios intuicija turime apravėti savo kalbą nuo piktžolių in tuštumas apsėti nauja sėkla. Tik kaip prasimanyti tos sėklos, kad jos tuoj nereiktų ir vėl naikinti? Čia turime reikalo su kalbos kūrybos problema, kuri gyvai mąstantiems lietuviams yra skaudamoji opa. Didis mūsų kalbos grynintojas Vireliūnas „Mūsų kalbos ugdyme“ tuo reikalu sako:

„… Naujasai posakis turi būti taip pasakytas, kad už kitų darytojų posakius labiau patiktų tautiečiams. Iš kitos pusės stovi pramintinasai dalykas. Jo tinkamai tautiečiams nepraminsi, kol būsi jo kaip reikiant (žinoma, savo ir tautos reikalų atžvilgiu) nepažinęs, neištyręs. Tiriant gi, atsistoja prieš akis daugybė daikto savybių; ne viena, bet tūlos iš jų yra svarbios ir visai tautai; tik ką jos slypi, paprastai nepastebimos, kol kas nors jas parodo. Todėl visai nelengvas dalykas sučiupti, nutverti pati tinkamoji iš tų savybių ir dar tinkamai ji iškelti aikštėn, t. y. praminti daiktas, veiksmas ar santykis. Kad būčiau aiškesnis, — paimsiu pavyzdį. Įsivaizduokime, kad buvo buvus tokia gadynė, kada lietuviai nežinojo žodžio „takas“, neturėję nė kito, jam tolygaus prasme, ir neturėję nė „tako“ sąvokos. Bet štai mūsų tautiečiai susidūrė su tuo daiktu, ir prisireikė jam tam tikro vardo. Kokio gi čia darbo būta „tako“ praminėjui? Ogi jam teko įsižiūrėti, įsigalvoti į to daikto savybės. O jų, žinoma, daugybė: jis, palyginti, siaurutis, bet labai ilgas, eina žeme, gal tam tikromis sausesnėmis vietomis, numindžiota žolė, jis tęsiasi nuo vienos gyvenamos vietovės lig kitos, juo einama, tekama, nešama ir kt. ir kt. Bet įsigalėjo tas, kurio pagrindan buvo paimta savybė „tekėti“ (tekėti reiškė ir eiti. Plg.: duktė ištekėjo), ir tautos priimtas ne koks kitas žodis, kaip tik trumpas, patogus, suprantamas „takas“, nes padarytas iš suprantamo veiksmažodžio. Tai būta gražaus sielos darbo. Šis žodis ne „kalte kaltas“, kaip šiandien tūlas mūsų tautietis pasako, bet kurte kurtas, — tai yra tautos kūrybos padaras. Ir jei tapybos, muzikos, statybos kūryba gaivina tautą, tai dar labiau ją gaivina ta kūryba kurios kūriniais tauta naudojasi be paliovos, kas valandėlė. Ši kūryba daro tautą akylą begalinei aplinkos įvairybei ir išradingą savo žodžiams. Be tokios kūrybos tauta turi susti ir susti, lyg tas nemankštomasai kūnas“. Kuriamoji kalbos galia ypačiai ryškiai pasirodo literatūroje. Vis vien, ką išreikš toji literatūra — filosofinių gyvenimo refleksų ar kuriamosios vaizduoklės deimančiukų — ji visuomet paliks žodžio įkvėpėja, virpančios žmogaus sielos žadintoja. Ar skaitysime Vydūno „Tautos Gyvatą“, ar Maironio „Pavasario Balsus“ — visur jausime jautrią žmogaus dvasią, išaustą nuostabiais raštais žodžių gijose.

Daugiausia dvasios jautrumo rasime literatūros pažiboje — poezijoje, kuriai kurti reikalingas žavesys ir skausmas. „Tik kai žmogus turi kilnių idealų, — sako Dobilas — kurie jam liepia daug ko čia, žemėj, atsižadėti, o iš antros pusės vėl — jautrią širdį, kurią šios žemės grožis viliote vilioja, — tik tada iškyla kova, kuri, nebeišsitekdama jo viduje, praskleidžia orinį kiautą ir parodo visą savo gražumą“.

Kovoje gimusi poezija bus ekspresionistinė, nes ji eis iš kūrėjo vidaus pasaulio, iš jo vaizduoklės ir temperamento. Bet poezija gali reikštis ir visuomenės gyvenimo kontempliacija, pasirinkdama aplinkos gyvenimo momentus, jaudinančius poetą ir šaukinčiusis jo interpretacijos. Tuomet poetas tampa sociologu, grindžiančiu savo tvirtinimus stebimo gyvenimo tikrove. Didžiausia poezijos gaivintoja visuomet paliks tauta. Ir juo sugestyvesnė ji bus kūrybiškai juo’ stipriau kaitins kūrėjo genijų, juo artimiau tas genijus bus su ja suaugęs, juo pati literatūra bus tautiškesnė.

Įvertindami literatūrą tautiniu požiūriu, ieškosime jos teigiamų ryšių su tauta, reikalausime iš jos įtaigos ir tradicijų. Kuo gi gali paveikti literatūra tautos valią? Čia pirmasis veiksnys priklauso jos idėjinei galiai. Nuo to, kuriuos klausimus iškels žodžio kūryba aikštėn, kurių uždavinių duos spręsti pačiai tautai, kurį pieš foną tam darbui — nuo to pareis kūrybos pozityvas, jos veiklos svoris ir ribos. Kiek kūrėjas yra analitikas, kiek jis mokės pastebėti tautos aktualijų ir suformuluoti jas kuriamaisiais pavidalais, tiek jis bus tautos auklėtojas, jos įkvėpėjas ir vadas. Ir kiek kūrėjas yra surinktos medžiagos sintetikas, sugebąs savo dvasios intuicija išlydyti iš tos medžiagos patrauklią šventovę ir apgaubti ją darnios giesmės melodija, tiek jis bus kūrėjas iš Dievo malonės, tautos pašauktasis vaidila, grožio ir gėrio skiepytojas. Todėl taip svarbu tautai, kad jos išrinktieji būtų tautiškai gerai išauklėti, kad būtų patys išėję rimtą mokyklą savo krašte, intuityviai skrosdami esminėmis kryptimis savo tautos psichiką ir istoriją.

Tauta ir menas gyvi vienas antru ir vienas antram turi neatsižadamų pareigų. Putinas taip apibūdina tą savitarpio ryšį:

„Menininkas, šaknimis įsiėmęs į savo tautos dvasią, gamina jai žiedų iš jos pačios syvų. Ir čia pasirodo svarbi tarpusavio įtaka visuomenės bei tautos menininkui — ir menininko visuomenei bei tautai. Visuomenė ir tauta duoda menininkui bendrą jo kūrybos foną ir dirvą augti ir tarpti jo kūriniams. Menininkas suima tautos dvasią ir charakteringuosius jos ypatumus ir įkvepia visą tai į savo kūrinį, kuris vėl kalba tautai jos pačios širdies balsu ir taip ją augina bei sąmonina.

.Tačiau menininkas, keldamas ir reikšdamas etnines tautos ypatybes, nors tuo atlieka jau didelį tautai patarnavimą, bet savo uždavinio dar čia nebaigia. Didele intuicija pasiekdamas pačią tautos dvasios gelmę, jis sukuria visą tautos sintezę ir išreiškia aukščiausią tautinę idėją, kuri dažnai ilgam periodui į ateitį nulemia tautos kelią. Dėl to genialūs visų tautų menininkai yra laikomi vienu ar kitu atžvilgiu tautos vadais ir pranašais, tautinių problemų kūrėjais ir sprendėjais.

Tuo būdu tauta, sukūrusi savo meną ir neturėdama politinės nepriklausomybės, vidujinę dvasios laisvę vis tiek ji bus įgijusi; ir priešingai, tegu politiškai ji bus ir nepriklausoma, bet jei jos meno kūryba nėra gyva, tai bus ženklas, kad jos dvasia tebe-merdėja klaikioj vergijoj, kad ji savęs dar nėra radusi, ir jos buvimas neturi pateisinimo“.

Kiekvienos tautos genijus savaip reiškiasi, instinktingai pasirinkdamas savos kūrybos kryptį. Kas gilinasi į senovės graikų literatūrą, tas randa joje susivaržymo ir apsiribojimo minčių; joje vengiama visko, kas yra perdėta. Prancūzų literatūra eina minties aiškumo ir tvardomosios logikos keliu, dermės ir susiklausymo šūkiu. Anglų literatūrai rūpi etiniai klausimai, charakterio ir jo plėtros esmė. Rusų literatūra pastatyta žmonijos ir visuomenės tarnavimo plotmėje, su lygybės ir brolybės vėliava.

Kas būdinga mūsų literatūrai? Savo nuotaika ji daugiausia depresyvi, elegiškai melancholiška, raudanti rudens vėju tamsią naktį. Savo idėja ji ilgesinga, pabrėžianti laisvės trokštą ir praeities gailesį; tai rauda prie motinos kapo. Tą mintį ryškią įliejo kūkčiojančiu chore jų Maironis „Miške ir lietuvyje“:

Girios tamsios jūs galingos!

Kur išnykote, plačiausios ?

Dienos praeities garsingos,

kur pradingote, brangiausios?

Miškas verkia didžiagirių:

baisūs kirviai jas išskynė;

verkia Lietuva didvyrių:

jų neprikelia tėvynė.

Kas mums praeitį grąžintų

ir jos garbę, ir jos galią ?

Kas tuos kaulus atgaivintų,

kur po žemių gul pabalę?

Nepriklausomosios Lietuvos literatūra ieško naujų išraiškos kelių, tačiau minoriniai tonai vyrauja ir Putino lyrikoje, ir Simonaitytės, ir net Cvirkos ir kt. beletristikoje.

Didžios auklėjamosios galios turi savyje literatūra, tačiau tą galią tauta tegali pajusti tada, kai yra glaudaus ryšio tarp poeto ir visuomenės, kada kūrėjas gyvai jaučia tautos pulsą ir kreipiasi į ją jos pačios išgyvenimais. Jei kūrėjas suardo tiltą tarp savo kūrinio ir tautos dvasios, jam nelemta pritilpti prie jos, tapti jos vadu.

Giliai išgyventos literatūros kiekvienas žodis turi būti svarus. Sukurtieji tipai turi įtikinti, o kartais dar labiau patraukti, nei gyvieji pavyzdžiai. Tokie yra buvę graikams Homero paveikslai; jie giliai veikė tiek religines, tiek etines jų pažvalgas, auklėdami jaunuomenę ir šviesdami pavyzdžiais visai tautai. Anglai niokosi iš Šekspyro, rusai iš Tolstojaus. Gražių paveikslų yra mums sukūrę ir mūsų kūrėjai. Prisiminkime kad ir Vydūną su jo dramomis, Maironį su jo „Jaunąja Lietuva“, Krėvę su Šarūnu.

Kad kūrinys įaugtų giliai į tautą, jis turi suaidėti pritariančiu aidu ir kitose dailės šakose: muzikoje, tapyboje vaizdakalyboje, plastikoje, teatre. Tik suvisuotinėję siužetai ilgam suauga su tauta ir pasidaro jos neatskiriamu turtu, jos kelrodžiu.

Mūsų tautosaka ganėtinai įrodo kūrybinio žodžio reikšmę mūsų tautoje. Jos dvasios genijus yra pasirodęs ryškus ir gyvas. Tačiau individualinė kūryba dar nėra suaugusi su tauta, nėra patapusi visų lietuvių lobynu. Senovės Atėnuose susirinkdavo visų pareigų ir luomų atėniečiai, kad pabendrautų savo šventovėje, teatre, ir pasigrožėtų savo kūrėjų darbais. Eschilas, Sofoklas sujungė juos visus bendromis tautinėmis idėjomis, patraukdamas į pareigą ir ryžtį. Mes dar nesame priaugę prie tokios dvasinės saviauklos.

Mūsų tautai dar trūksta žodžio meno ilgesio. Ypačiai tat galima pasakyti apie mūsų inteligentiją, kuri, atsijusi nuo kaimo, nepritilpo prie miesto literatūros, pakibus tarp kūjo ir priekalo. Jeigu daug kuo galime pakaltinti čia mūsų kūrėjus, tai dar daugiau galime kaltinti patys save — mes, švietėjai ir įvairių pareigų inteligentai. Kartų žodį, pareikštą mūsų kritiko poeto Radzikausko Giros turime išklausyti su ypatingu atsidėjimu, svarstydami kalbos ir literatūros auklėjamąją reikšmę:

„… Dailiosios mūsų literatūros medelis — tokiu, palyginti, trumpu laiku —> iš visų .tautiškojo mūsų meno šventagojo ąžuolaičių — plačiausiai išsišakojo, giliausias šaknis į žemę įleido ir aukščiausiai skaisčiojon grožio saulėn pasistiepė… Ir kas metai vis aukščiau stiebiasi, visi giliau šaknis leidžia, vis plačiau šakojasi ir vis gražiau lapuoja žaliuoja. Nors ir jokio globėjo girininko neprižiūrimas, nelaistomas, nesaugojamas…

„… Nereikia manyti, kad tik scenos mene publika yra, kaip sakoma, kūrybinio veiksmo kontragentas.   Tas pat yra ir literatūroje.   Ir joje ne tiek gal kritikos pasmerkimas ar pagyrimas, kiek skaitytojų publikos, visuomenės šiokiai ar tokia pozicija, artimesnis ar tolimesnis jos bendravimas ar nebendravimas su rašytoju, dažnai turi teigiamos ar .neigiamos įtakos kūrybos, jei ne potencijai, tai bent produktingumui.   Ir jei kas kad ir mano, jog mes dar tikrai neturime savos literatūros tikra europine to žodžio prasme, tačiau norėtų bent ją turėti, tas pirmiausia kritiškai tepažvelgia į savo paties   nusistatymą   dėl   savosios   literatūros.   Neieškokime joje Šekspyrų, Ibsenų, Meterlinkų, Čechovų, Puškinų ar Verlainų, bet — užmiršę mums, gal būt, ir pažįstamus iš privataus mūsų gyvenimo asmenis — domiai bent perskaitykime, jei išnagrinėti nebūtų kam laiko,    savuosius vyresniuosius ir jaunesniuosius apysakininkus, poetus, dramaturgus.   Ir   tik   tada   tik   kalbėki m e ir rašykime literatūros krizio temomis: ar mes turime jau ar neturime literatūros.   Ir tada pasižiūrėkime patys į save ir gerai apsidairykime aplinkui; jei tik mumyse bus geros valios — pasakykime tada tikrai — Ne: ne mūsų literatūra gyvena krizį, ne ji susibankrutijus; gyvena krizį ir yra beveik besibankrutijanti intelektualinė mūsų visuomenės potencija, visuomenės, kuri leidžia, kad josios kultūros pradininkui — literatūrai nepajėgiama ar tyčia nenorima sukurti tokių, kokių ji privalo    turėti, sąlygų augti ir plėtotis. Ir dėl šito krizio, dėl šitokios neleistinai žalingos ir pirmon eilėn šalintinos dvasinės mūsų aberracijos visi, kam rūpi tautos dvasios turtai ir Lietuvos būklės padorumas, kultūringųjų tautų eilėje — turime pakelti didžiausią balsą. Tam tai jau tikrai atėjo metas“.

TAUTOS MOKYKLA, 1938, Nr. 17, pusl. 391-396

Meno saviveiklos apžiūroje

Rajono laikraštis „Tarybinė tėvyne“, 1961 gegužės 27 d., Nr. 42

Neseniai Dieveniškių vidurinėje mokykloje įvyko zonos mokyklų meno saviveiklos apžiūra. Apžiūroje pasirodė mokytojos F. Miltinytės vadovaujamas Dieveniškių vidurinės mokyklos choras, atlikęs „Buchenvaldo varpus“, „Milijonai rankų“, „Uždainuoki, pasauli, jaunystę“ ir kt. dainas; puikiai sušoko senovinius lietuvių liaudies šokius „Uodelį“, „Mes ėjom, mes ėjom…“, „Pasėjau linelius“. o taip pat „Gaidį“, „Blezdingėlę“, lietuvių liaudies šokių ir žaidimų siuitą „Mūs kolūkio pirmininkas“drg. V. Mačinsko vadovaujami mokyklos šokėjai.

Iš septynmečių mokyklų gerai pasirodė Poškų septynmetės mokyklos pionierių choras.

Pasisekimo sulaukė ir Daubutiškių pradinės mokyklos moksleiviai, kurie sušoko „Kalvelį“, „Audėjėlę“, bei Mačiučių pradinės mokyklos saviveiklininkai, atlikę žaidimus „Ko liūdi, berželi?“, „Aguonėlę“.

Tačiau kitos pradinės mokyklos į apžiūrą visai neatvyko, nedalyvavo apžiūroje ir Jurgelioniu septynmetė mokykla.

F. Kuklytės ir M. Vytėno tekstas

Svečiuose pas dieveniškiečius. Dabartis susitiko su praeitimi

Rajono laikraštis „Tarybinė tėvyne“, 1961 gegužės 27 d., Nr. 42

Pirmojo mūsų rajone Dieveniškių etnografinio muziejaus slenkstį peržengėme su dideliu smalsumu. Ir neapsivylėme. Mūsų dėmesį patraukė dešimtys įdomių eksponatų. Čia ir senoviški stovai, mestuvai, „karaliautu“ vadinamas verpimo ratelis, surasti Didžiulių kaime pas Michaliną Kuklienę, žibintuvas, kuriame degdavo balanos, medinis dviračio ratas iš Žižmų kaimo, medinė žagrė, medinės  akėčios, medinės šakės beikiti senoviniai darbo įrankiai ir namų apyvokos daiktai.

Visi šie eksponatai pasakoja apie sunkų Dieveniškių apylinkių valstiečių gyvenimą praeityje, apie jų patirtą vargą. „Tartum diena nuo nakties skinasi mūsų gyvenimas nuo praeities“, — taip vaizdingai išreiškė visų muziejaus lankytojų mintį Angelė ir Liudvika Butrimienės iš „Darbo didvyrio“ kolūkio Skraičionių kaimo. Šiandien kolūkiečių namuose jūs rasite naujų markių dviračius, motociklus, radijo imtuvus, visuomeninius laukus suaria plieniniai žirgai…

Su dideliu susidomėjimu muziejaus lankytojai apžiūri trijų tūkstančių metų amžiaus akmeninį kirvuką, kurį netoli Dieveniškių surado VIII b klasės moksleivis Januška, mokinių surinktą senovinių pinigų kolekciją. Šį rinkinį sudaro pinigai nuo Žygimanto Augusto laikų iki mūsų dienų. Senoviniai pinigai primena buvusius Dieveniškių darbo žmonių engėjus: savi feodalai, carinė Rusija, kaizerinė Vokietija, pilsudskinė Lenkija, hitleriniai kraugeriai. Jų visų viešpatavimui atėjo galas. Dieveniškiečiai, kaip ir visa lietuvių liaudis, kuria naują, laimingą gyvenimą.

Etnografiniame muziejuje surinktos senoviškos juostos, rankšluosčiai, vienas jų — taip vadinamas „uličnikas“, austas Jadvygos Avižienienės iš Pupiškių kaimo, nuometas, austas prieš 80 metų, 1912 metais austos skarinės, drobės iš verpstu suverptų siūlų…

O štai stendai „Dieveniškių vaizdai“, „Dieveniškių žmonės“. Pastarajame mes matome talentingas liaudies dainininkes M. Masienienę, Šilobritienę, auksines rankas turinčią audėją J. Avižienienę, gerą Kalinino vardo kolūkio antros brigadosbrigadininką komunistą Kazį Baranauską ir kitus geriausius Dieveniškių žmones.

Nemažos pažintinės reikšmės turi Dieveniškių apylinkėse rastų senų knygų stendas: čia knygos ir periodika iš lietuviškos spaudos draudimo, lenkų ponų viešpatavimo laikų. Tai „Varguolių dainos“ — Vilniaus krašto lietuvių liaudies dainų tekstas, rastos pas didelę knygų mylėtoją Žižmų kaimo gyventoją Marytę Seržantaitę senoviškos maldaknygės, kalendorius ir kt.

O ar neįdomu paskaityti tautosakos rinkėjos mokytojos M. Trainavičienės surinktus „Liaudies burtus ir priežodžius“, mokyklos literatų būrelio išleistą 130 puslapių „Liaudies kūrybos rinkinį“, ikitarybinių laikų bei dabartinio meto periodikoje ir knygose rastą medžiagą apie Dieveniškes, jų apylinkes?

Puikią iniciatyvą parodė jaunieji literatai, pradėję rinkti revoliucinio pobūdžio medžiagą. Albume randame Kalinino vardo artelės kolūkiečio Stepono Seržanto prisiminimus „Pirmieji Tarybų valdžios žingsniai Dieveniškių apylinkėje“, apylinkės Tarybos pirmininko Kirilos Jankausko pasakojimą „Kovos keliais“—apie partizanų veiklą Didžiojo Tėvynė karo metais.

Taigi, daug ką įdomaus teko pamatyti prie Dieveniškiųvidurinėsmokyklos atidarytameetnografiniame muziejuje.Mokymodalies vedėjodrg.P.Kniūkštos vadovaujamiliteratų-tautosakininkų, kraštotyrininkų būrelių nariai,paskirimokytojai bei mokiniai, surinkdami eksponatus irįrengdami muziejų,nuveikėdidelį darbą. Čia reikia pažymėtimokytojusTrainavičienę,Bičkūnaitę,Šišilą, moksleivesMikalkevičiūtę ir Mielaišaitę (XI kl.), Blažytę iš; X kl.,Juknevičiūtę iš IX kl., Staniulytęiš VI kl. ir kt.

Pirmieji muziejaus lankytojai Subatininkųvidurinės mokyklosmoksleiviaiiš broliškosiosBaltarusijos, Maciuičių pradinėsmokyklos mokiniai muziejaus steigėjamspalinkėjosurinkti dar daugiaueksponatų, toliauplėsti pradėtą veiklą. To paties ir mesjiems palinkėsime.

Apsilankėme irvidurinėje mokykloje atidarytame etnografinio muziejaus filiale — liaudies meno parodoje. Nuo spalvų įvairumo, raštų gražumoraibo akys. Puikios liaudies menininkių Seržantienės iš Žižmų,Avižienienės iš Pupiškių, Blažienės iš Lastaučikų, Seliatickos iš Krakūnų, Michalkevičienės iš Padvarių, Butrimienės iš Skraičionių, Kapustos iš Dailidžių ir kitų išaustos lovatiesės, rankšluosčiai. O kas per drobelių plonumėlis, kurias išaudė darbščiosios audėjos! Iš viso liaudies meno parodoje buvo eksponuojama apie 60 eksponatų.

„Pasėjau linelius, geltonus grūdelius…“ .

Rajono laikraštis „Tarybinė tėvyne“, 1961 gegužės 27 d., Nr. 42

Tą pačią dieną Dieveniškių vidurinėje mokykloje įvyko etnografinio muziejaus atidarymui mokytojo V. Mačinskovadovaujamo mokyklos šokių ratelio 75 koncertui skirtas liaudies kūrybos vakaras.

Apie etnografinio muziejaus atidarymo, liaudies meno ir žodinės kūrybos rinkimo reikšmę kalbėjo muziejaus steigimo iniciatorius, literatų būrelio vadovas drg. P. Kniūkšta. Geriausiems tautosakos ir muziejaus eksponatų rinkėjams, aktyviausiems šokėjų būrelio nariams buvo įteikti pagyrimo raštai ir  dovanėlės.

Buvo apdovanotos ir liaudies menininkės Mikalkevičienė, Seržantienė, Seliaticka, Avižienienė, Blažienė ir kitos.

Po to literatų būrelio nariai sekė pasakas, pasakojo padavimus, dainavo liaudiesdainas, kurias patys ir užrašė.

Genė Mikalkevičiūiė, Janė Staniulytė, Vlada Blažytė, Danutė Kuklytė ir kitos gražiai padainavo „O kai aš jojau“, senovinę dainą „Paskėliau labai anksti“, „Augo brolelis“ ir kitas lietuviųliaudies dainas.

Įdomią moksleivės Šilobritaitės užrašytą legendą apie Žižmų kaime esantį Šaltinio akmenį papasakojo moksleivė Juknevičiūtė.

„…Pasėjau linelius, geltonus grūdelius“, Oi, žilviti, tūta tūta, žilvitėli, tūta…“ — dainuodami scenoje eina ratelį šokėjai. Tai savo 75 koncerte pasirodo šokių ratelis. Ir jis daugumoje atlieka aplinkinėse apylinkėse užrašytus ir prieš keliasdešimt metų šoktus lietuvių liaudies šokius ir žaidimus, kuriuos patobulino mokytojas V. Mačinskas: „Pasėjau linelius“, „Uodelį“, „Mes ėjom, mes ėjom…“

O štai scenoje sukasi berniukai ir mergytės su pionierių kaklaraiščiais – Mačiučių pradinės mokyklos moksleiviai atlieka mokytojos Kazlauskienės sukomponuotus liaudies žaidimus „Ko liūdi, berželi?“, „Tris dienas, tris naktis“. Visas liaudies kūrybos vakare atliktas dainas ir sušoktus šokius sunku čia besuminėti. Pasakysimetik, kad vakaras buvo baigtas V. Mačinsko sukomponuota šokiu siuita „Mūs kolūkio pirmininkas“.

Šis vakaras labai patiko gausiems žiūrovams — dieveniškiečiams bei svečiams iš Vilniaus — Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto dėstytojams, Mokslų Akademijos Istorijos ir Lietuvių kalbos ir literatūros institutų darbuotojams, studentams. Visi jie palinkėjo ir ateityje ruošti liaudies kūrybos vakarus.

Č. Lūžytės tekstas

Pokario Dieveniškių krašto mokyklos mokytojos

Marytės Trainavičienės liudijimai

1948 m. liepos mėnesį buvau paskirta į Daubutiškių pradinę mokyklą vedėjos pareigoms. Tuo laiku Daubutiškėse 4-tą klasę baigė pirmoji lietuviška laida. Mokyklos vedėjas buvo Umbrasas Antanas, mes su juo pasikeitėme vietą.  Jis išvažiavo į Vilniaus rajono švietimo skyrių inspektoriaus pareigoms. Daubutiškėse dirbo 3 mokytojai: minėtasis Umbrasas Antanas, Vansavičius Vytautas ir Buinauskas Juozas. Prie manęs jį atleido, nes buvo baigęs tik 4-is skyrius. Jis turbūt buvo pirmasis mokytojas šioje mokykloje.

Man buvo duotas uždavinys atidaryti Daubutiškėse penktąją klasę. Mokytojų kadrai buvo: aš (nebaigtas aukštasis), Vansavičius (5 skyrių), Rekus (6 skyrių). Mokininių ieškojau visoje apylinkėje. Susiradau visokių: ir baigusių 4 skyrius, ir neturinčių 4-ių skyrių pažymėjimo. Iš viso buvo 9 mokiniai:

Zenevičius Jonas (Pupiškių km.)

Šilabritas Jonas „Pupiškių km.)

Dešnelis Marijonas (Skraičionių km.)

Tamelaitis Vaclovas (Poškų km.)

Videika Juozas (Poškų km.)

Buinauskaitė Genė (Rimašių km.)

Kuklytė Marytė

Buinauskaitė Albina

Buinauskaitė Jadvyga

7-oje klasėje dar prisidėjo 3 mokiniai, mokytojų giminaičiai, ir pirmąją 7-tos klasės laidą baigė 12 mokinių.

Poškuose (oficialiai tas kaimas vadinasi Poškonys,- P. Knūkšta) mokykloje buvo daugiau vietos, tad 1949 m. septynmetė perkeliama į Poškus. 1948 m., kai buvo dar tik 5 klasė, mokykla nesivadino septynmete, buvo Dieveniškių mokyklos filialas., 1949 m. jau vadinosi septynmetė. Direktoriumi buvo paskirtas mokytojas Urbanas, vėliau, 1950 m. mokytojas Vakulskas, po jo Trainavičienė (iki 1958 m.). Dabar (t.y. 1966, – P. Kniūkšta) Poškų septynmetė mokykla jau ruošia 15-ąją laidą.

1948 m. teko atidaryti lietuvišką pradinę mokyklą Kaziuliuose. Specialių patalpų nebuvo. Įsikūrė Skraičionių kaime, prie pat kelio. Mokykla dirbo dviem pamainomis. Suolus kalė patys tėvai, lentas nešė tėvai. Ypač geras mokyklos organizatorius buvo Butrimas Adomas. Mokykla pradėjo veikti nuo lapkričio mėnesio, mat buvo ginčas, kokia kalba atidaryti mokyklą. Iš ryto agituodavo Dieveniškių mokytojai, kad atidarytų rusų kalba, man reikėjo agituoti už lietuvių kalbą.

Daug visokiais klausimais padėjo inspektorius Umbrasas. Valsčiuje švietimo skyriaus vedėjas buvo energingas lietuvis Tolvaiša, kitais metais jo dėka Kaziuliuose buvo pastatyta mokykla.

Pagal mokinių skaičių didesnės, pradinės mokyklos buvo Maciučiuose (oficialiai – Mačiučiuose) ir Žižmuose, ten dirbo po du mokytojus.

Krakūnuose 1948 m. taip pat buvo lietuviška mokykla, ten dirbo mokytoja Teodora (atsimenu tik vardą, pavardės neminėdavome). Albertinoje jau 1947 m. buvo lietuviška mokykla, 1948 m. iš ten į Daubutiškespersikėlė dirbti mokytojas Rokus, o nuo kada jis Albertinojke – nežinau. Miežonyse taip pat buvo lietuviška mokykla, ten dirbo vienas mokytojas.

Milkūnų lietuviškoje mokykloje dirbo dvi pedagoginę mokyklą baigusios mokytojos. Daulėnuose taip pat buvo lietuviška mokykla.

Labai garsi, gal net žymesnė už Poškus, buvo Jurgelionių lietuviška mokykla. Gal todėl, kad ten dirbo du jauni energingi mokytojai: mergina ir vyras mokytojas Jasulevičius. Daug kartų teko ten lankytis ir nebuvo mokytojų nusiskundimų, kad vaikai nemokėtų lietuviškai. Net tokios kalbos nebuvo. Teko per seminarus matyti atviras pamokas, nemačiau jokio skirtumo, lyginant su kitomis mokyklomis.

Katkiškėse irgi buvo lietuviška pradinė mokykla, buvo du mokytojai. 1948 m. spalio mėnesį atidaryta lietuviška mokykla Kmelninkuose, kur iš pradžių dirbo Trainavičius, 1949-1950 m. – du mokytojai. Ši mokykla uždaryta 1951 m.

Dieveniškėse tuo laiku buvo tik rusiška mokykla. Lietuviškos pradinės mokyklos pradžia buvo 1958 m. tada joje mokėsi tik 5 mokiniai. Lietuviškos vidurinės mokyklos pirmoji laida mokyklą baigė 1957 m. Išeina, kad 5-oji klasė atidaryta 1950 m. Auklėtoja visus 7 metus buvo mokytoja Dusevičiūtė.

Vienu metu lietuviškas mokyklas pradėjo uždarinėti. Pirmiausia, rodos, uždarė Albertinoje, 1949 m. čia buvo įsteigta mokykla lenkų dėstomąja kalba. 1951 m. lenkiškos mokyklos įsteigtos Katkiškėse, Daulėnuose, Milkūnuose, Krakūnuose, Jurgelionyse.

Uždarius lietuviškas mokyklas mokytojai išvažiavo iš šio krašto. Seniausi čia dirbantys mokytojai yra nuo 1948 m. Trainavičiai (Dieveniškėse), nuo 1949 m. Širvinskai (Poškonyse), Dzingelevičiūtė-Kazlauskienė (Kaziulių mokytoja).

Mokytojų ir kitų lietuvių santykiai buvo labai geri, draugiški. Tuo laiku kas lietuviška labai skyrėsi, mokytojai jautėmės nuo visų atskirti. Dvasią palaikė, kad čia sava respublika, sava aukštesnioji valdžia. Mes visi susitikdavome ketvirtadieniais – turgaus dieną. Būriais traukdavom į Dieveniškes nusipirkti maisto. Sekmadieniais rinkdavomės lietuviai mokytojai į kurią nors mokyklą ir praleisdavom laiką. Dienos metu žaisdavom tinklinį, vakarais vaišindavomės. Daugiausia susitikdavome Poškuose.

(Atsiminimai rašyti 1966 m. Tuo metu M. Trainavičienė buvo Dieveniškių vidurinės mokyklos mokytoja)

Susitikimas su tėvų jaunyste

Rajono laikraštis „Lenino priesakai“, 1984 m. gegužės 8 d. 

„Galniekuržmonės taipskurdžiainegyvenakaipDieveniškiųvalsčiuje. Dėlstokosžemėsirpinigų daugumas kaimiečiųkasmet pritrūksta duonos…Šiemetypatingaisunku.Žmonės neturi ne tik duonos, bet ir apdaro. Vasarosšilčiausiomis,karščiausiomisdienomisbažnyčion, turgunateinasužieminėmis rudinėmis ir kailiniais.Gyvumo rodo tik kol eina,. vaikšto; kai sustoja, atsisėda,žiūrėk,jauirmiega. Kai kurie ūkiai teturivos po 1—3 dešimtines žemės, ir tos jau dalinamos į kelias dalis…“

Šitaip rašė ,,Vilniaus rytojaus“ laikraštis 1932 metų biržely. Dieveniškių apylinkėsetuomet,anot laikraščio,,,ne tik žmonės,betir žemė verkė lenkų ponųnevalioje“.Šielėkštilaukai, kur ne kur pasidabinę pušynais ir išvagoti bevardžiųupeliukų,nesuskaičiuojama daugybė kaimų irkaimelių,išsibarsčiusiųpo smėlėtas lygumas—taibuvo alkanas ir skurdusDieveniškių valsčius,iš kuriopaskutinius syvus siurbė išsipusčiusi lenkų ponija.

Čia nuo senų laikų gyveno lietuviai,baltarusiaiir lenkai, paprastikaimožmonės.Daug kas tarp jųbuvo bendro:kartu kentėjo vargą ir alkį,vienodailenkėnugaraspaskui žagres,o samanotosbakūžėsglaudė gausias,skarmaluotasšeimynas.Neididelio, nei mažo gyvenimas nelepino.Buvęstometo mokytojasVladasŠiekštelė savo atsiminimuose rašė:,,Mokytojas,kaipirkerdžius,valgydavo kasdien kitojetroboje.Valgai,oužkrosnyjeišblyškę,apdriskęvaikučiaikaipįšalęstovi…Kartąvalgydamas girdžiu:,, Mama, su valgė,nepaliko…“Potokiųpietų sunkusulaikyti ašaras“.

Mokytoją samdydavo žmonės, patys jį maitino,patys ir atsilygindavo. Visame Dieveniškių valsčiuje buvo tik viena pradinė mokykla, o mokėsi joje kas penktas mokyklinio amžiaus vaikas. Dažniausiaigivaikystėprasidėdavobėgiojantpaskuiūkininkobandą,vėliausumetaisdidėdavoir našta—pusbernio, berno, kumečio.Nedalia, kaip ištikimasšuo,lydėjožmogųikipaskutinių jo gyvenimo dienų.

Tačiaubuvotojenedaliojeir nekalta paguoda. Taidainos,pačiųdainuotos.Josšildėsugrubusias nuo vargo širdis- ir džiovinoašaras.Sudainabuvo tarytumlengviaugyventi. Todėl visur ji skambėjo: irpriebandos,irlinusraunant, ir žlugtą skalbiant,irrugeliussėjant.Nebuvotokio darbo,kurio nelydėtųdaina.Aplinkiniaikaimai buvotikrasliaudiesdainųlobynas…

Nuotolaikoprabėgępenkidešimtmečiainuplovė buvusį vargą, kaip pilkas kelio dulkes nuplaunašniokščiantisvasaroslietus.Tietolimi,varganilaikai—taimūsų tėvųvaikystė ir jaunystė. Ji seniai praėjusi, tačiau mumsbrangi ir neužmirštama. Išjosmesturimemokytisbegalinės kantrybės, darbštumo,pasiaukojimo,meilėssavo kraštui.

Į susitikimą su mūsų tėvųjaunysteneseniaipakvietėDieveniškiųvidurinė mokykla.Čiaįvykoetnografinė vakaronė,pavadinta ,,Dieveniškių senovės buitis ir kūryba“.Tą šiltą pavasariopopietęčionai skubėjo ir senas, ir jaunas Maciučių,Žižmų,Jurgelionių,Rimašių,Poškonių,kitųartimųbeitolimų kaimų. Ne viena moteris nešėsi rankoje ryšulėlį. Tai iš kraičio skrynios- ištrauktosarbadabaraustos margos lovatiesės, raštuotirankšluosčiai,nėriniai, mezginiai ir kitos rankųdarbogrožybės.

O kai atnešusios ištraukė viską iš ryšulėlių ir išdėliojo vienoje mokyklos klasėje, mums net akys apraibo nuo spalvų margumo ir raštų gražumo. Tai Juzės Bludnickienės, Onos Silienės, Marijos Seržanitienės, VladislavosKrečienės ir daugelio kitu dirbiniai. O ant atskiro stalo suguldė kvepiančios ruginės duonos kepalus, kaimiškus pyragus, dar skleidžiančius krosnies šilumą, ir pačiam jų vidury – didžiulį karvojų.

Nuo seno šiose apylinkėse priimta, jog tik brangiems svečiams sutikti kepamas tradicinis karvojus. Tai švenčių pyragas. O svečiai šioje vakaronėje buvo tikrai neeiliniai, ir šventė didelė. Iš Vilniaus atvyko etnografinės knygos apie Dieveniškes autoriai, mokslininkai ir kalbos specialistai. Jie buvo pakviesti į susitikimą minint knygos išleidimo penkioliktąsias metines. Taip pat atvyko rajono kultūros skyriaus vedėja M. Kozak,kraštotyrininkai ir knygos bičiuliai, apylinkės Tarybos ir aplinkinių ūkių atstovai. Dieveniškių vidurinės mokyklos salė vos pajėgė sutalpintą visus, norinčius pabuvoti vakaronėje. Tautiniais rūbais apsirengusios mergaitės jau prie slenksčio sutiko brangius svečiusiš Vilniaus, prisegė kiekvienam atminimo ženklelį,įteikė gvazdikus. Vidurinės mokyklos direktorė V. Radiun perskaitė svečiams iškilmingą sveikinimą, padėkojo už apsilankymą Dieveniškių žemėje.

— Kuo žmonės kultūringesni, tuo daugiau domisi krašto praeitimi, — kalbėjo vakaronėje LTSR MA Istorijos instituto mokslinis bendradarbis V. Milius — Mūsų respublikoje kol kas tėra tik dešimt apylinkių knygos, apie kurių praeitį parašytos knygos. Viena iš dešimties – apieDieveniškes.Ši knyga išplatinta ne tik respublikoje. Ji seniai pasiekė Lenkiją, recenzuotaŠveicarijoje,Vakarų Europoje, nukeliavo net į užjūrį. Dieveniškiųkraštas tiek savitabuitimi,tiek archaiškomis kalbos ypatybėmis, kultūra seniai masino mokslininkus. Tyrinėjimo tikslais čia yra lankęsi garsūs mokslininkai A. Būga,J.Balčikonis, vokiečių kalbininkas E. Frenkelis, estų tautosakininkas P. Aruma irkiti. Jų pėdomis pasižvalgyti po įdomų mokslui kampelį patraukė ir mūsų kraštotyrininkai. Ekspedicijos metu tyrėme tradicinę gyventojų kultūrą ir buitį, rinkome tautosaką, aprašinėjo-me tarmę. Iš šios ekspedicijos ir gimė knyga „Dieveniškės“.

To paties instituto mokslinis bendradarbis A. Tyla papasakojo apie Dieveniškių krašto istorinę praeitį. Beveik du šimtus metų jį alino kova su kryžiuočiais, po to čia kūrėsi Lietuvos bajorai, lenkų dvarininkai.

Lietuvių kalbos- ir literatūros instituto mokslinė bendradarbė V. Misevičienė kalbėjo, jog šio krašto lietuvių dainos turi daug bendrumo su kaimynų baltarusių dainomis, o kai kurios dainuojamos abejomis kalbomis. Šitokie liaudies kūrybos bendrumai kyla iš praeities, kada lietuviai ir baltarusiai kartu grūmėsi su vargu, sunkiai pelnydami sau kasdieninę duoną, siekė šviesesnės ateities.

Ši tautų draugystė gyva ir šiandien. Tik dar labiau sulapojusi, dar tvirtesnė. Vakaronės svečias poetas ir vertėjas V.Šimkus perskaitė susirinkusiems į lietuvių kalbą išverstus poetų eilėraščius, lenkų poeto A. Mickevičiaus pasakėčią.

Vakaronė nebuvo vien tik kalbos. Nuo jos pradžios iki pabaigos skambėjo liaudies dainos. Scenoje jas dainavo kaimo moterys, ir skambėjo jos lietuviškai, baltarusiškai, lenkiškai. Dainavo savo jaunystės dainas, nuoširdžias ir tyras, kurios pasakojo mums apie obelėlę žaliam sode ir našlaitę mergaitę, likusią bemamos, jos karčią dalią ir vienatvę. Apie saulę, kuri ir nusileidžia, ir užtekair vis randa mergaitę laukuos tebetriūsiančią. Apie meilę ir ištikimybę iki mirties, apie devynis sūnus, išėjusius į karą ir negrįžusius;apie sulytą šienelį ir mielus tėvų namelius… Beklausant savo jaunystės dainų., ne viena salėje ir ašarą nubraukė, prisiminusi varganas dienas…

Senąsias dainininkes scenoje keitė moksleiviai. Jie atliko ne tik liaudies dainas, bet ir senovinius šokius, žaidimus. Jaunimas vertina ir myli liaudies meną, kurį kūrė ne viena tėvų ir senelių karta.

Susirinkusiems buvo parodytas dokumentinis filmas apie Dieveniškes, kurį sukūrė profesorius C. Kudaba. Gaila, kad svarbios priežastys sutrukdė jam pačiam atvykti į šią vakaronę.

Kreipdamasis įsusirinkusius,M.Melnikaitėskolūkio partinės organizacijos sekretorius S.Dudoitis pasakė,jogpabuvojęstokioje įdomioje vakaronėje tarytumnaujaiimivertinti šį liaudies turtą — dainas.Mes,dabartinėskartos žmonės, esame labai skolingi tėvams, ne visuomet suprasdamiirbrangindami liaudieskūrybą.Reikia dėti visas pastangas, kad šie liaudieskūrybosturtai būtų kruopščiai renkamiir saugomi.

Vienas iš svečių ir knygos autorių, respublikos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis P. Kniūkšta prieš dvidešimt metų mokytojavoDieveniškių vidurinėje mokykloje. Todėl jam buvo ypač malonu čia susitikti senus draugus ir pažįstamus. Jo žodžiai vakaronės pabaigoje nuskambėjo tartum priesaika:

—Bėgametai, dešimtmečiai. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės. Tačiau po žmogausmirties lieka jo darbai ir dainos, ir kalba, kuria jiskalbėjo.

Jeigu po šios vakaronėsjūsųširdyseliks norskibirkštėlėšilumos, kurią nusinešite į savo namus ir neleisite jai užgesti —taibustagija,kuri atves jus prie didžiųjų liaudieskūryboslobių…

E. Bajariūnienė, „Lenino priesakų“ korespondentė