Dieveniškių istorija

Dieveniškių miestelis yra vakarinėje „pusiasalio“ dalyje, prie Gaujos upelio, Nemuno intako. Istorikas R. Batūra mano, jog čia jau XIII a. viduryje, kilus mongolų-totorių pavojui, galėjo būti įtvirtinta gyvenvietė. Tik ji praeityje buvo kitaip vadinama. 1311 m. vietovė buvo nustekenta kryžiuočių. Jie šią gyvenvietę naikino ir vėliau. 1385 m. minimas Mingailos kaimas (kiemas), o 1411 m. didžiojo kunigaikščio Vytauto rašte paminėtas Mingaila iš Dieveniškių. Mingaila, stambaus bajoro Gedgaudo sūnus, XIV a. pabaigoje—XV a. pradžioje buvo žymus valstybės veikėjas, pasirašęs daugelyje sutarčių ir kitų dokumentų, buvo Vilniaus seniūnu, pirmuoju Vilniaus kaštelionu, 1413 m. pagal Horodlės privilegiją gavo herbą.

1416 m., mirus Mingailai, Dieveniškės atiteko valstybės valdovui.

1433 m. Žygimantas Kestutaitis Dieveniškes padovanojo Jonui Goštautui turbūt už paramą kovoje su Švitrigaila. Goštautai drauge su Radvilomis ilgą laiką buvo įtakingiausios ir galingiausios didikų giminės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

1474 m. Martynas Goštautas, tuometinis Kijevo vaivada, Dieveniškėse pastatė bažnyčią (yra žinių, jog bažnyčia buvo 1411 m.). Gyvenvietė tapo miesteliu. Jame kiekvieną mėnesį vyko prekymetis.

1542 m.., mirus paskutiniam giminės atstovui Stanislovui Goštautui, kuris 1537 m. buvo vedęs Barborą Radvilaitę, Dieveniškės vėl grįžo didžiojo kunigaikščio nuosavybėn. Tapo kuri dar buvo vadinama karališkuoju valsčiumi, centru. Nuo XVI a. pabaigos dvaras su miesteliu nuolat buvo įkeičiamas. Valdytojai dažnai keitėsi.

Dieveniškėse XVI a. pabaigoje gyveno poetas Andrius Rimša. Jis dvare prie Gaujos 1583 m. parašė ir 1585 m. išleido eiliuotą poemą, kurioje pavaizdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Kristupo Radvilos Perkūno karo žygius 1572—1581 m. Tai vienas iš reikšmingiausių renesanso laikotarpio literatūros kūrinių visoje Žečpospolitoje. A. Rimšos eilės išspausdintos ir 1588 m. Lietuvos statuto įžangoje.

Miestelio ūkinė reikšmė išaugo XVII a. pradžioje. Todėl jis pažymėtas ir 1613 m. Radvilos Našlaitėlio — T. Makovskio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje. Miestelio siluetas nupieštas taip pat 1669 m. žemėlapyje. XVII a. pradžioje Dieveniškėse buvo atstatyta bažnyčia, kuri 1617 m. gavo parapijos
teises.

Vos 13 auksinų pašto mokestis 1699 m. rodo, jog Dieveniškės labai nukentėjo per 1654—1667 m. karą ir po to ilgai neatsigavo. Vėliau miestelis sudegė Šiaurės karo metu XVIII a. pradžioje, kai daug gyventojų mirė nuo bado ir maro. 1738 m. inventorius teigia, kad daugelis miestelio sklypų tebestovėjo tušti. Tuomet be prekybininkų, kurių skaičius nenurodytas, Dieveniškėse buvo 26 valstiečių kiemai, gyveno 5 amatininkai. Dvaro valdose tebuvo likę 54 valstiečių kiemai, kurie atlikinėjo lažą ir mokėjo činšą, turėjo 35 valakus žemės. Natūrinę duoklę sudarė šienas, medus ir kt.

Dieveniškėse žydai įsikūrė nuo seno. XVIII a. antrojoje pusėje gyveno 15—35 žydų šeimos. Jų skaičius svyravo. 1766 m. miestelyje buvo 94 žydų tautybės gyventojai. Tuomet Dieveniškėse buvo apie 50 dūmų (kiemų). Gyvenvietė išsiplėtė XVIII a. pabaigoje, joje tada gyveno arti 400 žmonių. Iš jų maždaug trečdalis vertėsi prekyba ir amatais. Veikė parapijos nokykla. Joje tik kelerius metus mokėsi daugiau mokinių (1777 m. — net 38). Moksleivių skaičius paprastai būdavo nedidelis. 1782 m., pavyzdžiui, mokėsi tik 9 vaikai, iš kurių po du buvo kilę iš bajorų ir miestiečių šeinių, kiti — iš valstiečių. Turgaus aikštėje prasidedančios gatvės buvo vadinamos vietovių, į kurias jos vedė, vardais,— Geranainių, Subatninkų, Ašmenos ir Vilniaus.

Padaugėjo ir valstiečių kiemų dvarui priklausiusiuose kaimuose. 1775 m. čia buvo 95 ūkiai, 1790 m.—jau 113. Malūnai buvo Dieveniškėse ir Prabaščiškėse, smuklės — Dieveniškėse, Didžiulių, Prabaščiškių, Skraičionių ir Versekos kaimuose. Tuomet Dieveniškių dvarui taip pat priklausė Dailidžių, Grybiškių, Kalvių, Kaziulių, Pagaujėnų, Šaltinių, Vaškelių, Olianų, Žižmų kaimai.

Po 1783 m. gaisro pasikeitė Dieveniškių turgaus aikštė. Vietoje trikampės aikštės atsirado didesnė, keturkampė. Apie 1786 m. atstatyta bažnyčia, išlikusi iki mūsų dienų taip pat buvo didesnė už buvusią.

Miestelis nukentėjo ir 1812 m. karo metu. Dvaras už savininko paramą prancūzams 1820 m. buvo konfiskuotas ir perėjo Rusijos iždo žinion. Carinės Rusijos valdymo metu Dieveniškės — valsčiaus centras. 1833 m. gyvenvietėje gyveno 455 žmonės, buvo 5 karčemos, 47 mediniai namai. Miestelis vėl degė 1851 m. kovo mėn., ugnis sunaikino net 25 žydų namus su ūkiniais pastatais ir turtu. Mažesni gaisrai nusiaubė Dieveniškes taip pat 1874 ir 1892 m.

Naują impulsą miestelio vystymuisi suteikė 1863 m. baudžiavos panaikinimo reforma. 1872 m, Dieveniškėse jau buvo daugiau kaip 120 sodybų. Iš 9 amatininkų po du vertėsi siuvimu, kailių dirbimu, kalvyste, likusieji trys buvo batsiuviai. Dar sparčiau plėtojosi prekyba, kuria užsiiminėjo daugiausia žydai. Į Dieveniškių prekymečius, kurie vykdavo triskart per metus, suplūsdavo iki 4 tūkst. žmonių, o turgaus dieną — iki 500. Išgarsėjo Dieveniškių kalviai, kurie amžiaus pabaigoje dirbo jau šešiose kalvėse. 1886 m. visame valsčiuje buvo jau 28 prekybos įstaigos, tarp jų — viena vaistinė, 8 karčemos, 17 smulkių prekių krautuvių. Didžioji jų dalis veikė miestelyje. Dieveniškėse, be šių krautuvininkų, buvo 28 amatininkai, 31 vežikas, 2 pinigų skolintojai, įrašyti „lupikautojų“ kategorijon. 1897 m. miestelyje jau gyveno 1710 žmonių, iš jų 1225 — žydų tautybės.

Dieveniškėse 1866 m. buvo įsteigta valdinė pradžios mokykla rusų dėstomąja kalba. Miestelio žydai 1898 m. atsidarė vienaklasę liaudies mokyklą, kuriai naujas pastatas buvo pastatytas 1909 m. Žydams savo kultūrą ir kalbą padėjo išsaugoti ir sinagogos. Antroji sinagoga miestelyje buvo pastatyta XX a. pradžioje. Lietuviškoje katalikų parapijoje, kurioje buvo 5,5 tūkst., lietuvių, tik tada pradėta reikalauti, kad Dieveniškių bažnyčioje nors retkarčiais pamokslai vyktų lietuvių kalba. 1906 m. Vilniaus vyskupui buvo nusiųsta net 10 prašymų. Visą XIX a. bažnyčioje skambėjo tik
lenkų kalba. Tad aktyviausiai lietuvių kalbos reikalaujančius žmones pradėta persekioti ir užgaulioti. Tik 1906 m., sulaukus kunigo lietuvio, evangeliją imta skaityti lietuvių kalba. Užguiti žmonės iš pradžių nenoriai leido savo vaikus į pirmąsias lietuviškas mokyklas, kurias 1908—1909 m. žiemą parapijoje įsteigė klebonas.

1912 m. balandžio mėn. Dieveniškes vėl užgriuvo primiršta neganda — gaisras. Sudegė beveik visas miestelis, net 85 namai, tarp jų visos krautuvės, paštas. Šimtai žmonių liko be pastogės. Netrukus, miesteliui nespėjus atsistatyti, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, įvairių kariuomenių siautėjimai. Miestelis ištuštėjo ir nuskurdo. 1919 m. buvo likę tik 707 gyventojai. Kaizerinės Vokietijos valdininkai per trejus metus Dieveniškių apylinkėse spėjo iškirsti daug miško.

1920—1939 m. vėl teko kovoti dėl lietuvių kalbos ir tai miestelyje buvo sunkiau daryti, negu valsčiaus kaimuose. Dieveniškėse nuo 1917 m. vienoje mokykloje mokslas vyko lenkų kalba. Antroje mokykloje buvo dėstoma žydų kalba.

Miestelis vėl pasikeitė nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. 1927 m. buvo pastatyta nauja medinė mokykla. 1930—1932 m. aikštė išgrįsta akmenimis. Galais į aikštę iškilo nauji arba buvo perstatyti seni pastatai. Nemažai naujų sodybų atsirado į šiaur nuo bažnyčios. Vėl sustiprėjo žydų bendruomenė, kuriai priklausė du trečdaliai gyventojų iš 1800 miestelio žmonių,

1939 m. Stalinas Lietuvos Respublikai negrąžino Dieveniškių valsčiaus. Tad dieveniškiečiams lietuviams metus laiko teko leisti vaikus į baltarusišką mokyklą. Mat Dieveniškės atsidūrė Baltarusijoje. Lietuvai, bet jau „sovietinei“, kiek sumažintas valsčius atiteko tik 1940 m., bet lietuvių dėstomąja kalba mokyklose pareigūnai susirūpino tik 1941 m. 1939—1941 m. Dieveniškių gyventojus palietė stalininės represijos ir trėmimai. Juos netrukus nustelbė hitlerininkų įvykdytos miestelio žydų žudynės. Po jų Dieveniškės trumpam, iki 1942 m. sausio 15 d., vėl buvo perduotos baltarusių savivaldos įstaigoms, kontroliuojamoms vokiečių pareigūnų. 1942—1944 m. vėl padidintas Dieveniškių valsčius (su Kauleliškėmis ir Biliais) priklausė Eišiškių apskričiai. Kurį laiką po žydų žudynių siaubo, miestelis, kuriame liko mažiau kaip 700 gyventojų, gyveno palyginti ramiai. Miestelyje tebuvo pora vokiečių pareigūnų, kurie mažai kišosi į savivaldos įstaigų veiklą. Ji labiausiai pasireiškė švietimo srityje. Visame valsčiuje buvo išplėstas pradžios mokyklų tinklas. Mokyklose vaikai pagaliau galėjo mokytis lietuvių kalba. Tai sunkiomis sąlygomis, mokslui
nepritaikytose patalpose, paprasčiausiose kaimo trobose daugiausia darė iš įvairių Lietuvos vietų atvykę mokytojai patriotai. Pradžios mokykla buvusios nepilnos vidurinės patalpose veikė ir Dieveniškėse, joje buvo šeši skyriai, o vėliau — septyni.

Vokiečių okupacijos pabaiga vėl buvo kruvina. Jau 1943 m. padažnėjo baltarusių sovietinių partizanų lankymasis, įvairiose valsčiaus vietovėse pareikalavęs gyventojų aukų. 1944 m. Dieveniškėse ir valsčiuje įsisiūbavo ir Armijos krajovos, įkūrusios miestelyje visos Vilniaus apygardos štabą, vykdomi „teismai“. Žmonės buvo apiplėšiami, mušami, kankinami ir žudomi. Lietuvius lenkų partizanai terorizavo ir hitlerininkams pasitraukus, kai valsčiaus vyrus, besislapstančius nuo tarnybos Raudonojoje armijoje, pradėjo „medžioti“ stalininiai baudėjai. Per pusantrų metų keliasdešimt vyrų, tarp jų ir senyvo amžiaus, buvo nužudyta, daug kitų — kalinami ir ištremti, dingę be žinios. Nedaug liko kaimų, iš kurių nebuvo ištremtos šeimos į Sibirą.

Pokario metais vėl prasidėjo lenkinimas, vykdomas Lietuvos SSR pareigūnų. Daugelis pradžios mokyklų vėl tapo lenkiškomis, kai kurios iš jų vėliau ir rusiškomis.

1950 m., panaikinus valsčius, Dieveniškės tapo eiliniu bažnytkaimiu. Čia įsikūrė nedidelės apylinkės ir kolūkio įstaigos. 1959 m. gyveno tik 696 žmonės. Gerokai sumažėjus gyventojų, ilgą laiką beveik nieko nebuvo statoma. Septintajame dešimtmetyje atsinaujinusių statybų svarbiausi statiniai — 1963 m. įsteigto technikumo, vidurinės mokyklos, parduotuvės, apylinkės tarybos ir bendrabučių pastatai. Dalis jų iškilo centrinėje miestelio dalyje, kur 1944 m. nedidelio mūšio tarp įsitvirtinusių hitlerininkų ir puolančių raudonarmiečių metu sudegė keli namai.

Nedaug išaugo Dieveniškės ir per vėlesnius dešimtmečius. 1970 m. čia gyveno 1135 žmonės, 1979 m. — 1052, 1985 m. — 1353. Dabar gyventojų skaičius vėl mažėja. 1989 m. surašymo melu būta 1326 gyventojų.

Dieveniškės — istoriniu ir architektūriniu požiūriu įdomus miestelis. Jis tipiškas senųjų lietuvių žemių, kuriam priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. Savo gatvių tinklu ir raida Dieveniškės siejasi su Šalčininkais, Geranainimis, Subatninkais ir kitais miestais bei miesteliais. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Tai užtikrino šiokią tokią Dieveniškių istorinės dalies l apsaugą. Svarbiausi Dieveniškių urbanistinio paminklo elementai — keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Jie jungė miestelį su Vilniumi, Ašmena, Trobomis (Subatninkais), Geranainimis, Šalčininkais (per Varenavą). Prie aikštės, kurios j išvaizdą kiek sudarkė „kolūkinės architektūros“ statiniai, yra nemažai iki 1939 m. statytų pastatų. Juose buvo įsikūrusios krautuvės ir amatų dirbtuvės, o netoliese stovėjo dvi sinagogos. Jos buvo kahalo (žydų bendruomenės) valdoje, kurios dalis pokario metais atsidūrė lentpjūvės teritorijoje. Čia reikėtų įamžinti Dieveniškių žydų, iki 1941 m. sudariusių daugiau kaip pusę miestelio gyventojų, atminimą.

Šv. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia, suremontuota devintojo dešimtmečio pabaigoje energingo klebono D. Valančiausko pastangomis,— vertingas XVIII a. pabaigos architektūros statinys. 1903 m. šalia jo iškilo ant šventoriaus ribos f pastatyta 21 m aukščio mūrinė varpinė su vartais. Mūrinės bažnyčios projektą įgyvendinti sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. I Taip senoji liaudiškos architektūros kukli medinė bažnyčiai išliko iki mūsų dienų. Bažnyčia bebokštė, kryžminio plano, su klasicizmo žymėmis.

Bažnyčioje yra dailės paminklų. Iš jų jau 1972 m. buvo išskirti XIX a. meno meistrų kūriniai: paveikslas „Šv. Laurynas“, medinė skulptūra „Šv. Pranciškus“, dvi „Nukryžiuotojo“ medinės skulptūros ir ornamentuotas geležinis kryžius. Trys dailės paminklai yra varpinėje. Joje kabo du varpai. Vienas iš jų pagamintas 1743 m., antrasis— 1840 m. Trečiasis paminklas! a varpinėje — XIX a. tapytas paveikslas „Šv. Jurgis“. Aikštėje, priešais šventoriaus vartus, stovi geležine tvorele“’ aptvertas paminklas su įrašu: „Amžina garbė herojams, kritusiems kovoje už laisve ir nepriklausomybe mūsų tėvynės (1941—1945)“. Paminklas buvo pastatytas ant senesnio postamento. Ant jo lenkų okupacijos laikais stovėjo masyvus kryžius, nuverstas pokario metais. Šiauriniame miestelio pakraštyje, prie dabartinio kelio į Šalčininkus, yra pušimis apaugusios kapinės. Jose laidojama nuo XVIII a. pabaigos (seniausios kapinės buvo bažnyčios šventoriuje). Yra daug vertingų senų paminklų. Dar vienos senos kapinės yra pietinėje Dieveniškių dalyje. Čia buvo laidojami žydų tautybės gyventojai. Kapinės yra visiškai apleistos. Tad, pagerbiant praeityje gyvenusių kartų atminimą, jas derėtų sutvarkyti.

Koplytstulpis yra išlikęs pietrytiniame miestelio pakraštyje, prie kelio į Subatninkus. Tai 6 m aukščio mūrinis paminklas su keturšlaičiu skardiniu stogeliu. Koplytėlėje yra senas medinis kryžius su „nukryžiuotojo“ skulptūrėle. Šį architektūros paminklą vietiniai gyventojai vadina „švedų koplyčia“.

Pokario metais galutinai buvo sunaikintas dvaras, su kuriuo susiję svarbūs XIV—XX a. įvykiai. Dvarvietės vietoje iškilo nauji pastatai. Nesinorėtų, jog toks pats likimas ištiktų 1926— 1927 m. statytos medinės senosios mokyklos (joje galima j rengti muziejų) ir kitų pastatų, esančių istorinėse gatvėse. Salia dabar apleisto mokyklos pastato (jis prie naujosios mokyklos) dėmesį patraukia dar vienas prieškarinis paminklas be viršutinės dalies. Tai pilsudskinės Lenkijos viešpatavimo Rytų Lietuvoje reliktas. Paminklo viršuje būta didelio erelio iš-. k leistais sparnais. Erelis, nutrauktas traktoriumi sovietiniais metais, simbolizavo Lenkijos valstybės galią ir šlovino L. Želigovskio armiją, klasta užėmusią didžiulius lietuviškų žemių plotus 1920 m. Tai atspindėjo ir užrašas lentoje, kuri buvo pritvirtinta prie paminklo piramidės.

Dieveniškių pilkapynas yra mažiau kaip už 3 km į vakarus, prie senojo kelio į Šalčininkus Varenavą). Dabar jį sudaro aštuoni išlikę pilkapiai, pūpsantys toli vienas nuo kito Zajašiškių miške. 1952 m. šešis pilkapius tyrinėjo A. Tautavičiaus vadovaujami archeologai ir rado VI—XI a. degintinius kapus.

Prie vieno pilkapio stovi Moku vadinamas akmuo — archeologijos ir gamtos paminklas. Pailgos formos akmuo seniau gulėjo ant šono ir jame buvo matomi ženklai. Vėliau akmuo buvo visas atkastas iš žemės ir pastatytas. Senieji ženklai buvo nudaužyti arba nutrupėjo. Apie garsųjį Dieveniškių Moką sukurta daug padavimų. Jų paskatinti „lobių ieškotojai“ kasinėjo .aplink akmenį ir sunaikino ne vieną pilkapį.