Dieveniškių krašto lankytinų paveldo objektų sąrašas

Akmenys Jankelis ir Jankeliukas – guli prie kelio Šalčininkai-Dieveniškės. Tikroji jų vieta buvo toliau į vakarus. Jankelis yra 2,5×3,6 m dydžio, 1,3 m aukščio, o Jankeliukas – 1×1,6×1,5×1,5 m dydžio ir 1,2 m aukščio. Padavimai sako, kad juos nešęs ir numetęs velnias arba kad tai esą suakmenėję žmonės Jankelis ir Jankeliukas. Kitur sakoma, kad tai suakmenėję vestuvininkai ar jaunasis su jaunąja. Tam tikru metu akmenys ašaroją.

jankelis

Akmuo Mokas ir pilkapyno vieta – Mokas guli Dieveniškių pilkapyno 3 pilkapio šiaurinėje papėdėje. Šio mitologinio akmens kilmę galima sieti su I tūkstantmečio laikotarpiu, kai Dieveniškių pilkapyne iš akmenų buvo sukrauti pirmieji pilkapiai. Akmuo stulpo formos (pagrindas -– 0,9×0,6×0,8×1 m), siekia 1,6 aukštį. Pasakojama, kad tai esąs generolo Moko antkapinis paminklas. Prie jo iš seno buvo ieškoma paslėptų turtų.

moko

Bėčionių piliakalnis – vienas iš vertingiausių Dieveniškių krašto archeologijos objektų. Vienintelis pilies kalnas Dieveniškių apylinkėse. Čia matyti pylimo liekanų, o šalia jų – griovio pėdsakai. Įrengtas kalvoje Gaujos upelio krante, 15-17 m aukščio. Aikštelės dydis 20×40 m. Dar XX a. viduryje tebebuvo randama gyvenvietės kultūrinio sluoksnio žymių (nuo 1951 m. tyrė Adolfas Tautavičius. Tuo metu vadintas Bičionių piliakalniu). Yra rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Tyrinėjamas keletą pastarųjų metų. Rengiamas sutvarkyti, kad galėtų būti lengviau prieinamas turistams.

Lietuvoje yra nemažai vietovardžių su šaknimis Beč-, Bėč-, Beič- (dalis jų „sulietuvintos“, tarp jų ir mūsų nagrinėjami Bėčionys ir Bėčiūnai): Bečiai (Ukmergės raj., prie Veprių), Bėčiai (viensėdis Švenčionių raj., prie Pabradės), Bėčiakelniai (kaimas Šalčininkų raj., prie Akmenynės gyv.), Bėčionys (Šalčininkų raj., prie Dieveniškių), Bėčiūnai (Ignalinos raj., mūsų aptariamas), Bėčiūnai (Biržų raj., prie Nemunėlio Radviliškio), Beičiai (Rokiškio raj., prie Ragelių), Beičiūnai (Kaišiadorių raj., prie Žaslių). Praktiškai beveik visi šie vietovardžiai yra iš senojo sėlių arealo. Du vietovardžiai su šaknimi Bėč- yra iš Šalčininkų rajono Dieveniškių apylinkių, kuriose yra išlikę labai archainių lietuvių kalbos reliktų. Lietuvių kalboje (tarmėse) yra vartojamas žodis bečyti „neduoti kitam kalbėti“.

502_421-1024x570

Didžiulių pilkapynas – Išliko 14 pilkapių, dalis jų apardyta ariant. Sampilai 6–12 m skersmens ir 0,5-2,2 m aukščio. 1951 m. Lietuvos istorijos instituto archeologų grupė (vadovas Adolfas Tautavičius) ištyrė 7 pilkapius. Mirusieji laidoti sudeginti su įkapėmis ir be jų, kartais su jais laidotas ir sudegintas žirgas. Kapų aptikta keturiuose pilkapiuose: dviejuose rastos laužavietės su sudeginto mirusiojo ir žirgo palaikų liekanomis, kituose buvo sudeginto mirusiojo be įkapių arba žirgo (rasti žąslai, balnakilpės, pjautuvas, sagtis) kapai. Pilkapynas datuojamas X a. – XII a. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Užima 2,1 hektarų plotą. Įrašytas į kultūros vertybių registrą 1992-06-25.

pilkapynas1

Dieveniškių pilkapynas – sudarė 8 pilkapiai, išsidėstę maždaug 250 m ilgio šiaurės-pietų kryptimi. Pilkapiai 8-10 m skersmens, iki 1 m aukščio. 1952 m. ištirti 6 pilkapiai. Rasti 8 degintiniai kapai ar jų žymės. Manoma, kad pilkapyno vidurinėje dalyje pilkapiai buvo įrengti anksčiausiai, maždaug I tūkstantmečio pirmoje pusėje. VII-VIII a. būdingų papuošalų liekanų rasta pietuose buvusiame pilkapyje. IX-X a. įkapės – pjautuvas, žąslai, dvi balnakilpės, kamanų apkalai – rastos degintiniame kape šiaurėje buvusiame I pilkapyje.

Dieveniškių bažnyčia – vertingas XVIII a. pabaigos medinės architektūros pastatas. Yra vertingų paveikslų

250px-Dieveniskes_church

Dieveniškių urbanistinis kompleksas – miestelis apie keturkampę aikštę penkių istorinių kelių kryžkelėje. Plačiau apie miestelį – šio tinklalapio kituose skyriuose.

Gaujos mokomasis takas – take įrengta 15 stotelių, kuriose informaciniai stendai supažindina su retomis ir savitomis Gaujos kraštovaizdžio draustinio buveinėmis. Šio tako įrengimas kainavo apie 100 tūkst. litų. Tako dalis yra pritaikyta neįgaliesiems.

  takas

Grybiškių ąžuolas – kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Prie ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm. Baravyką surado Grybiškių kaimo gyventojas Jonas Kuklys 1971 metais. Pagal apytikrius skaičiavimus Grybiškių ąžuolui apie 1000 metų.

Grybiškių pilkapynas – į pietus nuo Grybiškių kaimo. Tyrinėtas 1951 m. Pradėtas arti kolūkių laikais. Manoma, kad kapai buvo VIII-XII a.

Jurgelionių pilkapis – atrodo, netyrinėtas pilkapis. Apie 6 km į PR nuo Poškonių.

Katkuškių pilkapynas – dešiniajame Gaujos krante, apie 13 km į šiaurę nuo Dieveniškių, prie kelio Dailydžiai-Dainavėlė, kairėje jo pusėje, 60-70 m nuo jo. Dalis pilkapyno buvo buv. Katkuškių mokyklos kieme. Tyrinėtas 1951 ir 1969 m. Pilkapiai dideli – 8-10 m skersmens, 140 cm aukščio. Supilti iš didelių akmenų. Viena pilkapį sunaikino tuometinis kolūkio pirmininkas. Gyventojų pasakojimu, radinius pasiėmęs. Visuose pilkapiuose palaidoti deginti mirusieji, bet deginti kažkur kitur. Įkapės gana kuklios – pjautuvai, žąslai, žalvarinės kamanos, balno kilpos, diržo sagtys. Laidosena IX-XII a.

Mykoliškių (Tadaravo) pilkapynas – suardytų pilkapių grupė. Tyrinėtas 1998 m. (plačiau – Kuncevičius, Albinas. Stalgionių ir Mykoliškių (Tadaravo) pilkapynų tyrinėjimai 1998 m. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 186-189; http://www.atl.lt/1998-1999/186-189.pdf ).

Narviliškių vienuolynas ir varpinė – Vienas įdomiausių renesansinės architektūros paminklų Vilniaus krašte. Pranciškonų vienuolyno namas ir varpinė pastatyti prieš 1675, rekonstruoti XIX a. pr.

vienuolynas

Padvarės Velnio akmuo – geologinis akmuo, laikomas mitologiniu.Akmuo1-400-x-192-350-x-17020070234434

Paginų pilkapynas – pilkapynas Šilinės miške, apie 3 km į ŠR nuo Poškonių.

Poškonių pilkapynas – yra rasta degėsių, apdegusių pliauskų, degintinių kaulų.

Poškonių senkapiai – tyrinėti 1992, 1997 m. Rasta XVII a. antrojo ir trečiojo dešimtmečio kapų, I tūkst. pirmosios pusės alkavietės pėdsakų.

senkapiai

Poškonys – gatvinis rėžinis etnografinis XIX a. kaimas. Palankios turizmo plėtrai gretimybės – Gaujos upė ir tvenkinys, Dieveniškių istorinio regioninio parko administracija ir informacinis centras, Valstybės sienos apsaugos tarnybos užkarda, pagrindinė mokykla, vaikų darželis..

Raistinės pilkapynas – yra Rytų-Vakarų kryptimi pailgo gūbrio pakrantėje rytinėje dalyje. Apie I km nuo pilkapių rasta I tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietės žymių. Pilkapyną sudaro ne mažiau kaip 24 akmenų vainikais apjuosti ir akmenimis apkrauti pilkapiai. Jie yra 5-12 m skersmens, 0,7-1,2 m aukščio. Didžiausias pilkapis yra 20 m skersmens, o sampilas apie 2 m aukščio. Tai vienas didžiausių pilkapių Lietuvoje. 1952 m. Poškonių pilkapyne ištirti 4 pilkapiai. Aptikta V a. įkapių – diržo sagtis, lankinė segė, apyrankė.

Ramoškų akmuo Svodba – mitologinis akmuo prie Ramoškų kaimelio, apie 4 km į PR nuo Poškonių.

Senųjų Miežionių pilkapynas– yra mišku apaugusioje smėlėtoje lygumoje, jame išlikę ne mažiau kaip 6 apardyti iš smėlio supilti 8-10 m skersmens, 0,3–1 m aukščio pilkapiai. 1978 m., sodinant mišką, suardytame pilkapyje rastas degintinis kapas su peiliu ir sudužusiu moliniu puodeliu.

Skaivonių pilkapynas –užima 0,27 hektarų plotą. Laidota V-VII a. Įrašytas į kultūros vertybių registrą 1993-03-19.

Stakų ąžuolas –suformavęs gražią, plačiai išsikerojusią kūgio formos ir žemai esančią lają. Tipiškas atviro kraštovaizdžio medis. Laja prasideda žemai, plati, tanki, daug storų šakų. Kamieno apimtis 490 cm, aukštis 24 m, lajos aukštis: 21 m.

Stakų pilkapynas – didžiausias Dieveniškių krašto pilkapynas (42 pilkapiai) yra mišku apaugusioje nedidelėje plokštikalvėje, kuri vakaruose leidžiasi į Žižmos aukštupio lankas. Pilkapiai išsidėstę šiaurės–pietų kryptimi ištęstos trapecijos formos, maždaug 150 m ilgio, 50–90 m pločio plote. Išlikę apie 50 pilkapių (5-12 m skersmens, 0,2-1,2 m aukščio), anksčiau jų dar būta dirbamame lauke į pietus nuo pagrindinio masyvo. Tačiau buvo sunaikinti ariant. Tame pačiame lauke 1952 m, užfiksuotas I tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. 1952 m. tyrinėti 9 pilkapiai. Iš viso juose rasta I4 degintinių kapų; IX pilkapyje – net 5 iš jų. Rytinėje pilkapyno dalyje, pilkapiuose su akmenų vainikais, buvo laidojama V VI a. Vakariniame pilkapyno pakraštyje, iš smėlio supiltuose pilkapiuose su vienu–keliais grioviais papėdėje, rasta X-XII a. kapų. Iš jų minėtinas penktasis IX pilkapio kapas, Siame lobių ieškotojų apardytame kape archeologai dar rado XII a. būdingų: žiestos keramikos fragmentų, ylą, vytinės antkaklės ir žalvarinės apyrankės dalių, kelių rūšių rytų slavų gentims būdingų karolių, žalvarinį antsmilkinio žiedą.

Stakų gyvenvietė – išlikusi dvarvietė su kluonu ir nykstančiu parku. Dvaras XVIII a. priklausė Riomeriams, vėliau – Nažymskiams, XIX a. – Umiastovskiams. Dvare yra veikusi degtinės varykla, stiklo fabrikėlis, plytinė. Antrojo pasaulinio karo metais veikė lietuviška mokykla. Dvaro koplyčioje buvo giminės mauzoliejus, kurį iš svetur pasikviesti vyrai išdraskė kolūkio valdžios paliepimu.

Stalgonių (Didžiulių) pilkapių vieta – yra apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Stalgonių kaimo ir apie 3 km į vakarus nuo Didžiulių kaimo, šių kaimų dirbamuose laukuose ir miške, į rytus nuo Baltarusijos sienos. Buvo 14 pilkapių. 1951 m. ištirti 7 pilkapiai (Adolfas Tautavičius). Interneto prieiga: http://www.atl.lt/1998-1999/186-189.pdf

Šaltinių akmuo (Užkeiktos vestuvės) – yra Šalcinių vadinamoje Zajasiškių miško vietovėje. Čia esą ištryškęs Šepetnykės upelis. Akmuo 2×2,5 m dydžio, siekia 1,1 m aukštį Sakoma, kad šis akmuo esąs jaunosios motinos prakeiktas vestuvininkų pulkas ar motinai ištarus prakeikimą ant ištekančios dukros nukritęs ir ją pražudęs akmuo.

Šilinės botaninis draustinis – Dieveniškių krašto rytuose, palei sieną su Baltarusiją. Įsteigtas išsaugoti lėkštame šlaite ir senose negiliose raguvose susiformavusius medynus.

Zabieliškių pilkapių vieta – trys pilkapiai, užimantys 50×20 m plotą. Datuotinas VI-VII amžiumi. Tyrinėti 1972-1973 m. (Eugenija Būtėnienė). Rasta sudegintų žmonių kūnų, yla, pjautuvėlis, žalvarinių papuošalų, peilis, geležinis pentinis kirvis, ovalinės formos diržo sagtis.

Rimašiai – gatvinis rėžinis etnografinis XIX a. kaimas.

Žižmai – gatvinis rėžinis etnografinis XIX a. kaimas. Geriausiai išlaikęs etnokultūrinius gatvinio kaimo bruožus.