Įdomybės

Vilniaus Golgota

Pateikiame ištrauką iš  knygos Vilniaus Golgotatai – okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis. Iš laikraščių surinktas  B. Šėmio (Mykolo Biržiškos). Šioje ištraukoje minimas Dieveniškių kraštas ir su juo susiję žmonės.

1922 m. sausio mėn. 7 d. Dieveniškio (Ašmenos aps.) seniūnai baugino žmones 5.000 lenk. markių pabauda už nedalyvavimą rinkimuose.

7 d. Alšėnų (Ašmenos aps.) lenkų policijos nuovados viršininko įsakymu per naktį vaito suvaryti į Dieveniškį kaimų seniūnai, kuriuos privertė išklausyti agitatoriaus raginimo dalyvauti rinkimuose ir davė jiems po 2000 lenk. markių. Grįžę šaltyšiai varė žmones į rinkimus, gąsdindami pabaudomis. Kurie balsavo sausio 8 d., balsavo už visą šeimyną ir davė balsus už patiektąjį sąrašą.

Apie 8 d. Lenkų vyriausybė ruošė palankius sau rinkimus į Vilniaus seimą, aplenkdama sąrašuose daugelį lietuvių, gudų ir žydų, toms tautoms bei jų atstovams atsisakius dalyvauti rinkimuose ir surašinėjime, tikrinti sąrašus ir balsavimą, įtraukdama į sąrašus nevietos gyventojus, gabendama juos į rinkimus traukiniais, suteikdama rinkimų teises lenkų kareiviams, kurių dauguma nebuvo vilniečiai, savo pinigais aprūpinusi tūkstančius agitatorių, kurie, lenkų policijos ir lenkų kunigų remiami, baidė žmones pabaudomis už nedalyvavimą, žadėjo cukraus ir kitokių dovanų, mokėjo po 2000 lenk. markių. Ištisus metus lenkai persekiojo Vilniaus lietuvių spaudą, neleisdami jai agituoti už Lietuvą.

8 d. Dieveniškyje (Ašmenos aps.) suimtas Kazys Gaidrys už prieštaravimą kalbėtojui, kuris kurstė balsuoti (už Vidurio Lietuvos prijungimą prie Lenkijos).

1924 m. sausio mėn.

Apie 20 d. Žižmuose (Ašmenos aps., Dieveniškio par.) lenkų policija uždarė lietuvių mokyklą.

rugpjūčio mėn.

20 d. Paryžiuje Žmogaus Teisių Lyga paskelbė protestą, pasirašytą 25 prancūzų mokslininkų, rašytojų ir veikėjų su pirmininku Penlėve priekyje, dėl lenkų teroro, vartojamo prieš Lenkijos užgrobtųjų žemių gyventojus lietuvius, gudus ir ukrainiečius.

1921-1924 m. Varšuvos lenkų vyriausybė nuskyrė savo kariams, daug. iš Lenkijos atvykusiems, žemės: 1. Vilniaus-Trakų aps. 166 ūkius, 2. Švenčionių aps. 36 ūkius, 3. Ašmenos aps. 41 ūkį, 4. Breslavo aps. 21 ūkį, viso 264 ūkius. Į tą skaičių neįeina Vilniaus krašto pietų ir rytų šalys.

1925 m. gegužės mėn.

19 d. Maciučiuose (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) lenkų mokytojas studentas Enrikas Urbanavičius sudegino lietuvio M. Krečiaus namus; Krečius leido vaikus į lietuvių mokyklą, dėl ko Urbanavičius jį nuolat barė. Urbanavičius pavadino savo šunį „Litvinu“.

1926 m. gegužės mėn.

4 d. Varšuvos ministerių kabineto nutarimu, Lydos aps. Kaniavos ir Varėnos valsč. priskirti prie Vilniaus-Trakų apskr., o Dieveniškio valsč. dalis sodžių — prie Lydos aps.

Lapkričio mėn.

2 d. Didžiuliuose (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) tėvams neleidžiant vaikų į lenkišką mokyklą, mokant lietuviškai ir reikalaujant lietuviškos mokyklos, lenkų policija baidė bausianti po 120 lenk. auksinų.

3 d. Didžiulių k. (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) mokytojas Vl. Talkačiauskas ir 3 ūkininkai pašaukti į lenkų policiją už mokymą vaikų lietuviškai (mokytojas, be to, dar „za nielegalne nauczanie pacierzy“); jiems uždrausta „kaip agitatoriams“ be policijos leidimo išvažiuoti iš Didžiulių, o visi kiti tėvai nubausti po 3—25 lenk. auksinus.

20 d. Didžiuliuose (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) naktį atvykęs su policija lenkų mokyklos mokytojas Stanislovas Bekišas prikėlė ūkininkus ir vertė pasirašyti nesiųsią savo vaikų į lietuvišką mokyklą, bet tik į lenkišką.

Gruodžio mėn.

4 d. (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) mokytoją Vl. Talkačiauską lenkai suėmė už kurstymą ūkininkų neleisti vaikų į lenkišką mokyklą; išvežtas į Ašmeną, kur nubaustas 1 mėn. kalėjimo.

13 d. Didžiulių (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) mokytoją VI. Talkačiauską, lenkų suimtąjį gruodžio 4 d., aplankė jo šeimininkas Juozas Kuklys; suimtas ir Kuklys ir išvežtas į Ašmeną. Kuklys nubaustas 200 lenk. auks. už leidimą savo bute susirinkti ūkininkams lietuviškos mokyklos reikalu.

1928 m. vasario mėn.

4 d. Ašmenoje Vilniaus lenkų apygardos teismas nuteisė metų kalėjimu Sudainių kaimo (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) ūkininką Tomą Lelką už kurstymą prieš lenkų mokyklą, kurio paklausius, reikalauta lietuviškos mokyklos.

Liepos mėn.

Nuo liepos 27 d. ligi rugpjūčio 6 d. Dieveniškio par. (Ašmenos aps.) šv. Kazimiero draugijos iš Vilniaus atsiųstas mokinys S. Urbanavičius rodė kiną ir skaitė paskaitas Žižmų, Maciučių, Kaziulių ir Didžiulių kaimuose.

Rugpjūčio mėn. Kalesninkų, Eišiškių, Asavo, Lazūnų, Dieveniškių kraštuose, Zadvarninkuose, Trebučiuose, Ragaučinoj, Mielagėnų, Tverečiaus, Daugėliškio, Palūšės, Kaltinėnų, Švenčionėlių parapijose, padedamas lietuvių studentų, folklorą rinko suomių mokslininkas prof. Viljo Johannes Mansikka. Po šios ekspedicijos prof. Mansikka vokiečių kalba išleido lietuvių užkalbėjimų rinkinį „Lietuvių užkalbėjimai“ (1929 m.)

19 d. Didžiuliuose (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) Įsteigtas šv. Kazimiero draugijos skyrius su pirmininku Jonu Kukliu. Prisirašė dar Lastaucų ir Sūdainių, o kitą dieną ir Grybiškių jaunimas.

19 d. Kaziuliuose (Ašmenos aps., Dieveniškio valsč.) įsteigtas šv. Kazimiero draugijos skyrius, kurio 1927 m. lenkų storastija neleido ir steigėjus patraukė tieson. Dalyvavo visi kaimo vyrai, moterys, merginos, vaikinai. Išrinkta valdyba su pirmininku Stasiu Pesecku priekyje.

1928 m. gruodžio mėn.

31 d. Vilniaus lietuvių jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Jaunimo Draugas“ daugiausia buvo skaitomas valsčiuose:

  1. Švenčionių aps. Tverečiaus, Daugėliškio, Gardino aps. Marcinkonių;
  2. Gardino aps. Pariečės, Švenčionių aps. Švenčionių, Švenčionėlių, Vilniaus-Trakų apskr. Valkininkų, Varėnos;

III. Švenčionių aps. Adutiškio, Vilniaus-Trakų aps. Gervėčių, Lydos aps. Rodūnės, Suvalkų aps. Šipliškių ir Gardino aps. Druskininkų;

  1. Suvalkų aps. Seinų, Švenčionių aps. Melagėnų ir Dūkšto, Lydos aps. Eišiškių, Švenčionių aps. Ceikinių, Breslavo aps. Apso, Vilniaus-Trakų aps. Kaniavos ir Suvalkų aps. Krasnavo;
  2. Ašmenos aps. Dieveniškio, Lydos aps. Beniakainių ir Varėnavo, Švenčionių aps. Linkmenų, Lydos aps. Žirmūnų, Švenčionių aps. Pasaminės, Vileikos aps. Vyšniavo, Švenčionių aps. Mykolavo, Breslavo aps. Rimšės, Švenčionių aps. Kliuščionių ir Pabradės, Vilniaus-Trakų aps. Rudaminos, Varšuvoj ir kitur.

Dieveniškių šnektos žodynas

Lietuvių kalbos institutas 2005 metais išleido Dieveniškių šnektos žodyno pirmąjį tomą (raidės A–M. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas).

Pietrytinio lietuvių kalbos ploto pakraščio Dieveniškių šnekta išsaugojo daug senoviškų gramatikos formų, žodžių, jų reikšmių. Šnektos raidą daug lėmė ir gana ilgą laiką vykę tiesioginiai, dažnai priverstiniai kontaktai su slavų – gudų, lenkų, rusų – kalbomis. Dieveniškių šnekta kalbininkai pradėjo domėtis jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Ją tyrinėjo E. Volteris, K. Būga, J. Jablonskis. Senųjų šnektos ypatybių nykimą ir naujųjų atsiradimą pastaruoju metu vis labiau skatina bendrinė lietuvių kalba.

Žodyno moksliniai redaktoriai – Danguolė Mikulėnienė, Kazys Morkūnas. Dailininkas Eugenijus Karpavičius, redaktorė Ona Kažukauskaitė. Žodyną galima įsigyti Lietuvių kalbos institute.

Savo tinklalapyje pateikiame ištrauką iš žodyno pratarmės...

Dieveniškių šnektos plotas apima patį tolimiausią dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos pietrytinį iškyšulį, kuris žemėlapyje primena pusiasalį. Tai Šalčininkų rajono Dieveniškių, Milkūnų ir Poškonių apylinkės1. Visos jos sudaro ir dabartinę Dieveniškių parapiją (su bažnyčiomis Dieveniškėse ir Norviliškėse).

Dieveniškių šnekta laikoma viena iš lietuvių kalbos ploto pietrytinio pakraščio atraminių šnektų. Savo reikšme ji iš esmės prilygsta tokioms šio pakraščio šnektoms, kaip Gervėčių, Lazunų, Armoniškių (Ramaškonių), Pelesos, Rodūnios, Zietelos ir kt. Visos čia suminėtos gretimų ir tolimesnių apylinkių šnektos dabar yra už Lietuvos Respublikos ribų – Gudijoje (Baltarusijoje) – ir ne viena iš jų baigia sunykti ar jau visiškai sunyko (pavyzdžiui, apie Zietelą). Tik Dieveniškių apylinkės, Antrojo pasaulinio karo metu okupantams suskaidžius lietuvių etnografinį plotą, laimingu sutapimu liko Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Dieveniškių šnekta viena iš pirmųjų pietrytinių lietuvių kalbos šnektų pateko į kalbininkų tyrinėtojų akiratį. Pirmasis 1886 m. į Dieveniškių, paskui ir į Lazunų apylinkes tirti lietuvių šnektų buvo atvykęs to meto Peterburgo universiteto privatdocentas ir Rusų geografinės draugijos narys Eduardas Volteris. Antrąkart jis čia dar lankėsi 1893 m. Tuo metu E. Volterio minimi Dieveniškių ir Sedlisko (tikriausiai Sedliškių, netoli Kauleliškių, dabar Baltarusijoje) valsčiai įėjo į Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrities sudėtį. Sedlisko valsčiuje lietuviškai buvo kalbama Armoniškėse, Dainavoje, Kavaliauščinoje (Kovalevščina), Vincokuose, Zeziuose ir kt. Minimos ir turbūt jo lankytos apylinkės (kaimo bendruomenės ar vaitystės): Benekainys (dabar Baltarusijoje), Daulėnai, Dieveniškės, Girdžiūnai, Kauleliškės, Milkūnai, Stalgonys ir Šiudainys. Iš tų kelionių E. Volteris paskelbė savo paties 1886 ir 1893 m. surinktų mįslių pluoštelį, Dieveniškių mokytojo Grigorijaus Ausiuko (Awsiuk) 1886–1887 m. užrašytų ir vėliau atsiųstų 10 dainų, kartu pridėjęs būdingesnių Dieveniškių ir Lazunų šnektų žodžių žodynėlį (Wolter 1899: 173–187). Trys pirmosios G. Ausiuko dainos užrašytos rusiška abėcėle.

1906 m. su Dieveniškių šnekta susipažino ir lietuvių kalbininkai Jonas Jablonskis bei Kazimieras Būga. J. Jablonskis čia buvo užsukęs, grįždamas iš Lazūnų (R. J. 1906: Nr. 34; 1933: 132–135). Jo užrašyta Dieveniškių šnektos medžiaga saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (sign. JJ-37). K. Būga Dieveniškes ir Lazūnus veikiausiai lankė kelionės į Zietelą metu. Tai rodytų 1906 m. užrašyti trumpas Lazūnų ir kiek ilgėlesnis Dieveniškių šnektos lėkšteliai (daugiausia paskiri sakiniai ar frazės; medžiaga saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, sign. D. 545).

Mokslininkams daugiausia žinomas 1930 m. estų baltisto Peterio Arumos paskelbtas palyginti gerai užrašytų Dieveniškių šnektos tekstų nemažas pluoštas su komentarais: 12 dainų, 4 pasakos ir 2 pasakojimai (Arumaa 1930: 19–30, 61–65). Ilgą laiką P. Arumos tekstai buvo pagrindinis medžiagos šaltinis apie Dieveniškių šnektą.

  1. Arumos tekstais rėmėsi ir vokiečių baltistas Ernstas Fraenkelis, rašydamas apie to meto pietrytinių lietuvių kalbos šnektų tyrimą (Fraenkel 1936: 14–107; 1936: 257–262). Be to, dar galima paminėti tautosakos rinkėjo Juozo Aidulio dvi dainas, tarmiškai užrašytas iš Dieveniškių apylinkės Maciūčių kaimo kilusios O. Markevičienės (VLT 1938: 38,56, Nr. 93, 142).

Pokario metais pirmoji Lietuvių kalbos instituto mokslinė ekspedicija į Dieveniškių apylinkes atvyko 1952 m. (vadovas Juozas Senkus). Tada nemaža medžiagos čia užrašė tautosakininkas Jurgis Dovydaitis, kalbininkės Monika Sapijanskaitė (vėliau Kuosienė) ir Adelė Laigonaitė. Paskirų sakinių dar užfiksavo Napalys Grigas ir J. Senkus. Antroji kalbininkų (tuo metu Lietuvių kalbos ir literatūros instituto) ekspedicija čia vyko 1964 m. Pakartotinai pagal Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą Dieveniškių šnektą, tik kituose kaimuose, tyrė Jonina Lipskienė (Gurskytė) ir Aloyzas Vidugiris. Tuokart ir buvo pradėta kaupti Dieveniškių šnektos aprašo (plg. Lipskienė, Vidugiris 1967: 183–222) ir žodyno duomenis. Per 1965 m. Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos surengtą ekspediciją daug tautosakinės medžiagos užrašė J. Dovydaitis, leksikografinę medžiagą ir vietovardžius rinko Kazys Eigminas, Irena Ermanytė, Pranas Kniūkšta ir kt. Ekspedicijų metu surinktų duomenų pagrindu parengta monografija „Dieveniškės“ (Vilnius: Vaga, 1968). Iš pradžių Dieveniškių šnektos žodyno (toliau -–DvŽ) kartoteka buvo pildoma tik priešokiais. Kiek daugiau ji papildyta 1976 m., kai medžiagą Europos kalbų atlasui rinko Kazys Morkūnas ir Aloyzas Vidugiris. 1985 ir 1987 metų vasaromis reikalingą medžiagą DvŽ kaupė A. Vidugiris. Vėliau prie šio darbo prisidėjo daugiau talkininkų. 1989-1991 m. pamečiui čia dirbo trys svarbios kalbininkų ekspedicijos (vadovė Laima Grumadienė). Ypač našiai padirbėta 1990 m., kai į atsikūrusio savarankiško Lietuvių kalbos instituto dialektologų veiklą aktyviai įsitraukė buvusi Šiaulių pedagoginio instituto (dabar universiteto) docentė Danguolė Mikulėnienė iš pradžių su šiauliečiais, paskui su Vilniaus pedagoginio universiteto studentais. Į ekspedicijų darbą vėl įsitraukė K. Morkūnas, Elena Grinaveckienė, vėliau paskelbusi „Šaltinių šnektos tekstus“ (Grinaveckienė: 1993). Vienas svarbesnių šių ekspedicijų rezultatų – D. Mikulėnienės ir K. Morkūno parengti ir išspausdinti „Dieveniškių šnektos tekstai“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997) su svarbiausių šnektos ypatybių aprašu. Prie DvŽ kartotekos sudarymo bei tvarkymo nemaža prisidėjo J. Lipskienė, Asta Leskauskaitė ir kt. 1990 m. ekspedicijoje lietuvių kalbininkams morališkai ir teoriškai padėjo prof. Valerijus Čekmonas.

Beveik kartu su minėtomis ekspedicijomis čia vyko ir dvi kraštotyros ekspedicijos (1990 m. vadovė Irena Seliukaitė, 1991 m. vadovas Venantas Mačiekus; minėtina jo sudaryta monografija „Dieveniškės“, Vilnius: Mintis, 1995). 1993 m. Dieveniškių apylinkėse vyko Lietuvos maironiečių draugijos ekspedicija (vadovai Panevėžio miesto Vytauto Žemkalnio gimnazijos direktorius Eugenijus Urbonas, jo žmona mokytoja Dainora Urbonienė ir Panevėžio Švietimo ir sporto skyriaus metodininkė mokytoja Birutė Goberienė). Nemaža žodžių su sakiniais užrašė Panevėžio IV vidurinės mokyklos X klasės moksleivė Rima Steponavičiūtė su draugėmis (vadovė Ada Vaitkienė) ir V. Žemkalnio gimnazijos VIII klasės moksleivė Eglė Žilinskaitė. Prie tautosakos ir kalbinės medžiagos rinkimo prisidėjo Kauno, Marijampolės ir kitų vidurinių mokyklų moksleiviai. Kartu dalyvavo Vilniaus universiteto prof. Juozas Girdzijauskas ir A. Vidugiris.

Per visas minėtas ekspedicijas ir kitas vėlesnes pavienes išvykas buvo sudaryta palyginti didelė DvŽ kartoteka (apie 50 000 lapelių). Į ją įeina ir dauguma didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ iš Dieveniškių šnektos pateiktų žodžių, kuriuos išrinko Vilniaus pedagoginio universiteto studentai (iš 1–15 tomų), atlikdami Lietuvių kalbos institute dialektologine praktiką, ir patys DvŽ teksto rašytojai (iš 16–20 tomų). Nemaža žodžių papildyta iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyne esančių rinkinių ir kitų šaltinių.

Pagrindiniai Dieveniškių šnektos žodyno sudarytojai yra D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris. Prie žodyno rašymo prisidėjo ir L. Grumadienė. Visam žodyno pirmojo varianto rašymui vadovavo A. Vidugiris.

DvŽ sudarytojams pagelbėjo iš Dieveniškių apylinkės Stalgonių kaimo kilusios seserys Česiulytės, – Elena Butrimavičienė ir Veronika Karaliūnienė, – padėjusios nustatyti kai kurių žodžių reikšmes, okazionalizmus (atsitiktinius ar konteksto sąlygojamus žodžius), patikslinti kitus šnektos duomenis.