Pietryčių Lietuvos kultūros puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė apdovanota Karininko Kryžiaus Ordinu

In Be kategorijos by DieveniskesLeave a Comment

lrp-lt-r-dackaus-nuotr-1

lrp.lt R. Dačkaus nuotr.

Kalbamės su garsia visuomenininke, aktyvia etnologijos, tautinių vertybių, lietuvybės Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse puoselėtoja bei ilgamete Vilnijos Draugijos pirmininko pavaduotoja Nijole Balčiūniene, kuri šių metų liepos 6 d. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanota Karininko kryžiaus Ordinu.

Ponia Nijole, kaip galėtumėte pakomentuoti gautą įvertinimą?

Be abejo, šitoks aukštas Lietuvos Respublikos Prezidentės įvertinimas, matyt, yra ilgametės mano veiklos ir tuo pačiu Rytų Lietuvoje bei etninėse lietuvių žemėse gyvenančių lietuvių veiklos įvertinimas, įvardintas per mano asmenį dėl daugelio metų dalyvavimo šioje veikloje.

Kaip ir kada prasidėjo Jūsų visuomeninė veikla?

Visuomeninę veiklą pradėjau nuo pat savo studentiškų dienų, kada atvažiavau mokytis į Vilniaus universitetą, gūdžiais tarybiniais laikais, kai įkūrėme Žygeivių judėjimą.

Kodėl Jūs tuo užsiimate bei kas Jus motyvuoja daryti tai, ką darote?

Šeštadieniais ir sekmadieniais bei per šventines dienas aš važiuoju pas lietuvius, važiuoju į Lydą, Gardiną, Pelesą, Punską bei rytų Lietuvą. Na, už tai neturiu jokio sodo, daržo ar ko nors kito, kam reikėtų skirti savo laisvą laiką.

Kodėl aš užsiimu tokia veikla? Pati kartais užduodu sau šį klausimą. Matau, kad valstybė to nepadaro, dėl ko man tiesiog gaila, tad noriu nors kruopelytę kompensuoti tos skriaudos, ko nesugeba padaryti mūsų valstybė.

Meilę lietuvybei, savo tautai, tėvynei įskiepijo tėvai ir seneliai. Esu žemaitė nuo Dubysos pakrančių, pas mus visą laiką svarbiausia buvo rūpintis savo tautos išlikimu, tą man tėtis buvo įdainavęs per partizanų dainas ir pasakojimus: kiek ilgai, kaip tvirtai, kiek tūkstantmečių mūsų protėviai gynėsi nuo svetimšalių. Matyt, tokia graži Dubysos aplinka bei gamta pažadino tą meilę ir aš ją besąlygiškai jaučiu savo širdyje, tą didelę meilę savo Lietuvai, savo tautai. Tai mane ir atvedė į tautiškus judėjimus.

Studijos Vilniaus universitete buvo tuomet, kai sovietų santvarkoje pradėjo kurtis nepaprasti tautiški judėjimai. Labai geru laiku atvažiavau į Vilnių, tai buvo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaiga ir jau tada buvo jaunų žmonių, suvokiančių, kad jie nenori gyventi toje sovietinėje santvarkoje kaip homosovietikus, jie norėjo išreikšti save kaip lietuviai. Man tai labai tiko, tad vos tik pradėjusi studijuoti aš iš karto įsiliejau į tų vyresnių draugų bičiulių ratą, iš karto į tris stiprius tautiškus judėjimus: vienas iš jų buvo Žygeivystės sąjūdis, antras – Romuvos, trečias – Etnokultūrinis ir visi trys ėjo vienas šalia kito.

Kai tik pirmame kurse, rugsėjo mėnesį, pamačiau skelbimą, kad kviečiama pažinti savo gimtąjį kraštą ir keliauti savaitgaliais į žygius, užsidėjau kuprinę ant pečių ir visus penkis studijų metus savaitgaliais keliavau po Lietuvą: keliavau pėsčiomis, keliavau slidėmis, baidarėmis, dviračiais, viskuo, kuo tik įmanoma. Kadangi buvau pasirinkusi geografiją ir labai mėgau keliauti, man patiko pažinti gamtą, labai norėjau sužinoti, kokia ta Lietuva iš tikrųjų yra graži, kokie jos žmonės, kiek gražių ąžuolų, akmenų, versmių, upelių, šaltinių ir nuostabių žmonių čia yra. Kaip tie kaimo žmonės moka gražiai išreikšti savo tarmę, žino daug įvairių dainų, kokias šventes ir kaip švenčia. Taigi pradėjau gilintis į kalendorines tradicines šventes, eiti į ekspedicijas, klausinėti: ką jie daro pavasarį, kaip švenčia Kūčias, Kalėdas, trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną?

Be to, su manimi tada kartu buvo profesorė Eugenija Šimkūnaitė, Norbertas Vėlius, mano dėstytojas Česlovas Kudaba, Jadvyga Čiurlionytė, Antanas Poška. Man teko laimė pažinti tokių įspūdingų žmonių, patriotų, kurie man, kaip jaunai, trokštančiai tos lietuvybės, daug davė. Visą tą sėmiau, gėriau, gilinausi ir, matyt, man tai labai prilipo, todėl aš toliau tęsiu, dabar pati būdama vyresnės kartos, labai noriu perduoti tą savo patirtį jauniems žmonėms.

Taigi, taip mūsų trys judėjimai ėjo į vieną bendrą lietuvybės tikslą. Sakyčiau, kad tai buvo Sąjūdžio užuomazgos, jau tada septintajame dešimtmetyje, prieš keturiasdešimt metų.

Ar be Jūsų dar yra galvojančių, kad tai buvo Sąjūdžio ištakos?

Man džiugu, jog pastaraisiais metais tai yra vertinama ir mokslininkai jau pradeda tai suprasti. Profesorė Ainė Ramonaitė savo paskutiniuose leidiniuose bei knygoje ,,Sąjūdžio ištakų beieškant“ aprašo ne tik katalikų kronikos leidėjus, kurie buvo siauresnio rato, kadangi ten dalyvavo daug mažiau žmonių. Tuo tarpu mes į Rasos šventę Kernavėje, kuriai kitąmet bus jau 50 metų, išvedėme tūkstančius jaunų žmonių.

Su kokiais sunkumais anais laikais Jums tekdavo susidurti, bevykdant veiklą?

Vykstant į etnines lietuvių žemes būdavo, kad mums neleisdavo nešti lietuviškų knygų, purtė mūsų kuprines, kolūkio partijos sekretorius tardė, klausinėdavo, ko mes čia atėjome, pas ką atėjome, kodėl čia lietuviškas dainas dainuojame?

Tuo tarpu Lietuvoje mums, be abejo, neleido dainuoti senovinių bei partizaninių dainų. Buvo labai skaudu, jog mes ne tiek daug galėjome padaryti, bet visų skaudžiausia, kad mes laisvoje Lietuvoje ne viską padarome. Yra Užsienio Lietuvių Departamentas, tačiau jis nepakankamai rūpinasi etninėse lietuvių žemėse gyvenančiais lietuviais. Aš tai žinau, kadangi ten būnu dažniau už tuos valdininkus, kurių tiesioginis darbas yra rūpintis mūsų tautiečiais.

Kokius darbus Jums teko nuveikti per savo ilgametę visuomeninę veiklą?

Man pačiai teko prisidėti prie sekmadieninių mokyklų kūrimo, Vilnijos draugijos vardu 1998 metais dariau ekspediciją į Breslaujos rajoną, į labiausiai šiaurės rytus nutolusį etninių žemių kraštą Gudijoje, tada ten nebuvo nei lietuvių bendruomenės, nei lituanistinio švietimo. Apėjome 40 kaimų, pakalbinome 200 lietuvių. Pavyko įregistruoti pačią bendruomenę, pagelbėjau jiems surengti steigiamąjį susirinkimą. Aišku, atvažiavo ir iš vykdomojo komiteto pasižiūrėti, ką mes ten darysime, tačiau įstatymai leido steigti lietuviškas bendruomenes. Reikėjo įkalbinėti tėvus leisti savo vaikus į sekmadienines mokyklas, drąsindavome, sakydavome, jog nebijotų, pasirašytų, kad vaikai bus mokomi jūsų protėvių kalbos, kuri jau pamiršta, kultūros, dainų, šokių, bus rengiamos ekskursijos į Lietuvą. Taip pavyko įsteigti tris sekmadienines mokyklas vien Breslaujos krašte ir labai gaila, jog dabar iš tų trijų mokyklų gyvuoja tik dvi. Ko nedarė valstybė, tą darėme mes: visuomeniškai, patriotiškai nusiteikę žmonės iš Vilnijos draugijos ar tankiau gyvenantys aktyvesni vietos lietuviai, kurie patys sugebėjo apsijungti.

Su kokiomis problemomis susiduria Rytų Lietuvoje bei etninėse Lietuvių žemėse gyvenantys lietuviai?

Kalbant apie Baltarusijos lietuvius, tikrai yra daug neišspręstų problemų, todėl, kad nepaprastai trūksta mokytojų, gerų mokytojų, ir vidurinėms, ir lituanistinėms mokykloms. Tie mokytojai galbūt iš Lietuvos ir važiuotų, tačiau  jiems siūlo nepaprastai mažus atlyginimus, tiesiog juokingus atlyginimus. O jiems važiuoti sekmadieniui į lituanistinę mokyklą, stovėti prie sienos ilgiausiose eilėse… Nors ten yra sąrašai pravažiuoti be eilės, tačiau tai praktiškai labai sunkiai įgyvendinama, nes neįmanoma pro gyvą mašinų eilę pravažiuoti be eilės.

O iš Lietuvos išvažiavę mokytojai gyvena labai prastomis sąlygomis, pavyzdžiui, Pelesos nameliai, kuriuose gyvena mokytojai, yra daugybę metų neremontuoti, mokytojai susigrūdę naudojasi maža virtuvėle, bendru tualetu, nežinia kada mačiusių remontą. Tiesiog aš nežinau, reikia tokio pasiaukojančio patrioto, vos ne misionieriaus, jog sutiktų, palikęs Lietuvoje savo šeimą, vaikus, ten važiuoti dirbti. Tokių dar šiek tiek yra, tačiau jų – per mažai. Taip pat reikia skatinti tam, kad prisijaukintų vietos lietuvius, tokių atvejų jau yra ir Pelesoje, vienas, kitas grįžta, baigęs lietuvišką mokyklą. Tada Lietuvoje baigia aukštąją ir grįžta mokytojauti. Tai yra gerasis pavyzdys, tačiau ne visi grįžta. Kiek žinome, iš Rimdžiūnų daugybė lietuvių atvažiavo, baigė vidurinę mokyklą, liko gyventi Lietuvoje ir sukūrė šeimas, o jau grįžti ten atgal ir mokytojauti irgi ne kiekvienas nori.

Yra ir kitokių problemų: ir vadovėlių, ir kompiuterių trūkumas, per mažas vasaros stovyklų finansavimas. O jeigu ir skiria, reikalauja pusę kainos susimokėti patiems stovyklautojams, kas to krašto žmonėms yra per brangu, tad tokiais atvejais dauguma vaikų negali atvykti. Manau, jog tai nėra tinkamas būdas ir turėtume rasti galimybę visiškai kompensuoti stovyklą.

Punsko krašto etninių žemių lietuviai susiduria su kitomis problemomis. Ten jau jiems galbūt yra geriau, nes jie turi visą lietuvišką valsčių, savo viršaitį, Punsko licėjų, pagrindinę mokyklą bei kitas įstaigas: leidyklą, televiziją, radiją. Beje, radijui Lenkijos valdžia skiria labai mažai laiko, daug mažiau nei mes skiriame tautinėms mažumoms Lietuvoje.

Tačiau yra ir kitos problemos: skiriamas iš valstybės per mažas finansavimas, uždaromos mažos mokyklos dėl tokio per mažo finansavimo, tuo tarpu Lietuvoje, Vilniaus ir Šalčininkų rajone, nėra uždaromos lenkiškos mažos mokyklos, jos yra išlaikomos (kaip Milkūnuose su kažkur aštuoniais vaikais). Jiems, Lietuvoje gyvenantiems lenkams, ir Lenkijos lietuviams yra sudaromos nevienodos sąlygos. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė išleidžia visus vadovėlius jū gimtąja kalba, tačiau Lenkijoje taip ir nesugebama išleisti vadovėlių lietuvių kalba lietuvių mokyklose, nors jie ir privalo tą daryti. Ten dažnai keičiasi švietimo programos, vyksta reformos ir per kokius 5 ar 6 metus gal tik vieną vadovėlį teišleido, o kada kitus išleis – neaišku, pas juos dabar vėl nauja švietimo reforma, vėl naujos programos, reiškia, ir vėl nebus tų vadovėlių.

Taip pat yra daugybė kitų problemų. Iškilo pavojus galbūt netgi Punsko licėjaus finansavimui ir nėra aišku, ar jis galės išsilaikyti po reformos. Todėl, mano nuomone, mūsų valstybė turėtų išskirtinį dėmesį skirti etninių žemių lietuviams, tai yra tiems, kurie gyvena savo žemėse tūkstančius metų. Kai suplaka užsienio lietuvius į vieną departamentą, į vieną programą finansavimui gauti, tada iš tiesų gaunasi neobjektyvus kelias, dėl ko kyla tiek daug problemų, kurias aš ir vardinu.

Kalbant apie kultūrą, labai trūksta dėmesio kultūros paveldui, Baltarusijoje visiškai yra neprižiūrimas lietuviškas paveldas, juo niekas nesirūpina, apskritai niekas, Lietuvos valstybėje nėra nei vienos institucijos, kuri rūpintųsi lietuviško paveldo išlikimu. Griūna ir virsta mūsų pastatyti unikalūs kryždirbystės meno kryželiai bei koplytstulpiai, išeina užmarštin mūsų audėjos su didžiulėmis skryniomis, pilnomis gražiausių priaustų lovatiesių, rankšluosčių, niekas jų nefilmuoja, niekas jų neįamžina, niekas nefiksuoja, nei knygose jos nebus išleistos ar aprašytos, folklorą daro ,,prabėgomis“, nuvažiuoja kartais muzikos akademijos etnomuzikologai, vieną kitą ekspediciją surengia. Šiek tiek yra įrašę pasakojimų, dainų. Paskutinis toks buvo Kregždė, apie Gervėčių krašto, Petrikų kaimo dainininkę, pasakotoją Mariją Mažeikienę. Nepaprastai džiugu, kad tik daugiau būtų tų dainų. Deja, tai yra pavienės atskirų institucijų pastangos, o ne valstybės politika.

Iš karto po to, kai gavote Prezidentės apdovanojimą, ne visi buvo tuo patenkinti. Lrytas.lt pasirodė straipsnis, kuriame vienas apžvalgininkas parašė, jog Jūs gavote apdovanojimą už ,,kovą su lenkais“. Ką norėtumėte pasakyti tiems žmonėms, kurie taip apibūdina Jūsų veiklą?

Aš net nežinau, ar iš viso verta gilintis į tą temą. Manau, kad ji visiškai neverta mūsų laiko bei dėmesio, kadangi ją plėtoja žmonės, kurie sąmoningai kursto, kelia erzelį bei kiršina. Vien minėto straipsnio antraštė buvo skirta tam, kad sukeltų nesantaiką tarp tautų.

Lietuviai bei Lietuvos valstybė rodo labai didelę toleranciją ir aš lygiai taip pat manau: „Gražu, žmogau, gyvenk, laikykis Lietuvos Respublikos įstatymų, gerbk pagrindinę tautą ir niekada nebus jokių problemų“. Netgi tautinių mažumų apsaugos konvencijoje parašyta, kad pirmiausia kitatautis turi gerbti pagrindinę tautą bei tos valstybės įstatymus. Jeigu taip elgiamasi, tada myliu ir tikrai palaikau jų kultūrą ir netgi padedu puoselėti kitataučių tikrąją kultūrą. Pavyzdžiui, gudai, atvykę į Lietuvą, net nepuoselėja savo kultūros. Juk jų visiškai kitas folkloras, kitos dainos, kiti drabužiai. Negalima taip nepasakyti tiesos, kaip kartais daro vienos didelės partijos įtakingi atstovai. Ir pats lenkakalbių folkloras yra lietuviškas. Jie kalba su rusų maišyta tuteišių kalba, o pasikapsčius, kaip dainavo jų seneliai bei proseneliai, sužinome, jog jie dainavo lietuviškai.

Reikia žmonėms sakyti tiesą, o aš visiškai nekreipiu dėmesio į tokius, matyt, paveiktus, sakyčiau, kitos valstybės ar politinės partijos paprašytus. Susidaro įspūdis, kad tokių žmonių mąstyme nebeliko nei kruopelytės savo valstybės patriotizmo, meilės savam kraštui ir aš tao labai jaučiu, kai nuvažiuoju į Punską. Punsko lietuviai klausia: tai kodėl, lietuviai, taip nemylite Lietuvos, kodėl tiek daug žurnalistų, istorikų, apžvalgininkų bei politologų šitaip nemyli Lietuvos? Tai tegul jie patys ir atsako. Jeigu žmogus myli savo tautą, tada jis myli ir kitą tautą.

Kokie Jūsų ateities planai, ką norėtumėte nuveikti, kokio renginio ar projekto pasisekimo labiausiai lauktumėte?

Daug turiu dar planų, matau, jog dar reikia daug ką įgyvendinti, kad tik užtektų laiko, sveikatos bei asmenų, su kuriais galima būtų tai pasiekti. Labai tikiuosi, jog naujajame Seime taip pat atsiras Seimo narių, suprantančių tuos lietuvybės klausimus, nes vis sunkiau ir sunkiau yra atrasti, su kuo galima pasitarti, pasikalbėti, kas galėtų suprasti. Ir džiugu, kada randi vienoje ar kitoje, ar trečioje partijoje pavienius žmones, nes jau vienos frakcijos, kuri vieningai suprastų ir palaikytų, beveik nėra.

Iš tų didžiųjų partijų Seime gali rasti tik po vieną, kitą, trečią, ketvirtą ar penktą žmogų. Aš dabar nenorėčiau išskirti, nes tiek Darbo Partijoje yra labai puikių žmonių, suprantančių lietuvybės svarbą, kas mane labai stebina ir džiugina, tiek vieną, kitą galima rasti ir tarp socialdemokratų, nors ir ne tiek daug, Tvarkos ir Teisingumo gretose, nuoširdžiai padedančių spręsti šias problemas ir kažką daryti, Tėvynės Sąjungoje, kurioje labiausiai tikėjomės, deja, pastaruoju metu ten sumažėjo tautiškai mąstančių žmonių. Be abejo, yra Valentinas Stundys ir Rytas Kupčinskas, ir Vida Marija Čingrienė, ir Audronius Ažubalis, nenorėčiau minėti, nes ko nors galiu nepaminėti.

O ateinanti jauna karta yra labai liberali, ir visose partijose tas pats vyksta. Kiti sakys, jog tai galbūt yra gėris, aš sakyčiau, kad tai nėra gėris tas liberalumas ir be proto didelė tolerancija viskam, tik ne savo papročiams, tautai, tradicijoms ir ne savo šeimos vertybėms. Šitai jau veda į blogį, nekuria tautos ir valstybės. Todėl tikiuosi, jog galbūt naujajame Seime bus daugiau tokių mąstančių žmonių.

Šiuo metu labai noriu, kad išliktų ir išsilaikytų Gudijos lituanistinės mažos mokyklėlės. Ir, kad mokytojams būtų skiriamas didesnis finansavimas, ypač, jog būtų etninės kultūros mokytojų, etnomuzikologų, kurių be galo trūksta. Jų trūksta visur: ir Pelesoje, ir Rimdžiūnuose, ir Lydoje, ir Gardine. Užmirštamas savo krašto folkloras, tradicijos, papročiai, senoliai išeina anapilin ir nelieka kam jų pakeisti.

Labai man rūpi Punsko krašto, tų mokyklų palaikymas, kad daugiau nebūtų  nei viena mokykla uždaryta. Jeigu Lenkijos valstybė mokyklų neišlaikys arba padarys tokią reformą, jog pinigų neduos, tuomet Lietuvos valstybė privalo jas išlaikyti.

Kalbant apie Rytų Lietuvą, labai norėčiau, kad būtų ne atskira valstybė valstybėje, o Lietuvos valstybė. Negali atiduoti visko savivaldai ir sakyti: „Na, ką padarysi, dabar tokie įstatymai – viską atidavėme savivaldybėms“. Tai yra visiškai trumparegiškas požiūris, jie turėtų atsižvelgi į vietos žmones; suprasti, kokias teises jie atidavė savivaldybei bei, kaip tai atsisuka prieš žmogų; truputį paanalizuoti, pakalbėti su paprastu žmogumi. Labai liūdna, kai valdininkai ten nenuvažiuoja, nenueina ir neskiria tam laiko, o atidirba savo darbo valandas ir išeina namo. Tuomet reikia važiuoti šeštadieniais ir sekmadieniais, važiuokite, kaip aš, laisvu laiku, važiuokite su savo mašina, be jokio atlyginimo, kaip aš dabar Punske buvau tris dienas savo atostogų metu. Tada žinosite, kaip ten gyvena, truputį parodykite tos meilės, patriotizmo ne vien sau. Kur dingo šių dienų Vileišiai, kur dingo šių dienų turtingi žmonės, kurie galėtų skirti lėšų ne tik savo pilims, ne tik savo bokštams, kelionėms ar jachtoms? Jūs skirkite dalį jų etninių žemių lietuviams. Juk kiti metai – tautinio drabužio metai, piliakalnių metai. Skirkite lėšų tautiniams drabužiams, mums reikia aprengti lietuvius, to labai trūksta ano krašto lietuviams, labai trūksta Gardino, Lydos, Punsko, Pelesos  lietuviams. Kur mūsų šiandienos Vileišiai? Kažin, ar suprato mane. Kur jūs esate, turtingieji vyrai ir moterys? Būkite šių dienų Vileišiai, skirkite savo lėšas lietuvybei!

 

Leave a Comment