Pranas Kniūkšta „Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba“

In Edukacija by Dieveniskes

english_literature

Daktarui Pranui Kniūkštai maloniai sutikus www.Dieveniskes.lt tinklalapyje publikuojame jo knygą „Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba“. Knyga rengta 1989-1990 metais. Praėjo daugiau kaip 20 metų, kai kurios tuometinės sovietinės realijos turėtų būti paaiškintos, tačiau, atrodo, lietuvių kalbos padėtis Vilniaus krašte nėmaž nepasikeitusi. Ir po dvidešimties metų krašto politikai vis tebetaiko tuos pačius metodus tautinei nesantaikai kurstyti.

Tikimės skaitytojų pastabų ir pasiūlymų.

Administratorius

Pranas Kniūkšta

Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba

Recenzavo filol. m. dr. ALBERTAS ROSINAS ir istorijos m. dr. ANTANAS TYLA

Liet. k. d-ja.—V.: Mokslas, 1990.—80 p.

 

KODĖL RAŠIAU ŠIĄ KNYGUTĘ.. 1

ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ. 2

VILNIŲ  ATGAVOME,  O  KRAŠTO  KALBĄ?.. 7

VALSTYBINE KALBA IR KITOS KALBOS. 11

VISI ESAME LIETUVOS VAIKAI. 16

SANTYKIŲ IR BENDRAVIMO PRINCIPAI. 24

KELETAS  BAIGIAMŲJŲ PALINKĖJIMŲ.. 28

 

Sudėtinga Vilniaus krašto istorija per daugelį dešimtmečių subrandino vieną sunkiausių ir opiausių problemų — lietuvių kalbos būklės problemą. ,,Savo profesijos ir širdies balso pašauktas, visų pirma sielojuos dėl lietuvių kalbos, jos dalios ir būklės Vilniaus krašte. Visa kita tik gretinu su lietuvių kalba ar ieškau ryšių su ja. . . Taisydami istorijos klaidas, turime bent iš dalies atitaisyti ir lietuvių kalbai padarytas skriaudas“,— rašo autorius.

 

KODĖL RAŠIAU ŠIĄ KNYGUTĘ

Lietuvos Atgimimas naujų vilčių suteikė ir lietuvių kalbai. Pačioje jo pradžioje lietuvių tauta tvirtai pasiryžo atgauti savo kalbos valstybinį statusą. Toks jos statusas dabar įrašytas į Lietuvos Konstituciją. Pasikeitė lietuvių kalbos padėtis ir jos socialinis prestižas; ji grąžinama į tas veiklos sritis, iš kurių buvo stumiama. Visuomenė pajuto pareigą ginti savo kalbą ir ja rūpintis, {kurta Lietuvių kalbos draugija, paskelbti Lietuvių kalbos metai… Ieškome būdų, kaip geriau jos mokyti, kaip gerinti jos kultūrą…

Bet nemanykime, jog viskas jau padaryta ir sutvarkyta. Džiaugtis dar per anksti. Prieš akis daug darbų, nelengvų rūpesčių.

Viena sunkiausių ir opiausių problemų — lietuvių kalbos būklė Vilniaus krašte. Sunki ji todėl, kad lietuvių kalba čia nuskriausta ir užgožta; ir per pastai uosius metus padėtis mažai tesikeičia. Opi dėl tos priežasties, kad krašto būklė ir ateitis daug pareis nuo to, kaip čia susiklostys lietuvių kalbos reikalai.

Daug kas, gyvendami lietuviškoje aplinkoje, Vilniaus krašto reikalus žino tik iš nuogirdų ir jiems neteikia didelės reikšmės. Kiti, nesuprasdami šio krašto ypatybių, jį matuoja bendraisiais Lietuvos mastais, yra pasišovę jį staiga atlietuvinti ir viską čia sutvarkyti keliais mostais. Yra linkusių ignoruoti šiandieninę tikrovę, dabar čia gyvenančių žmonių sąmonę ir interesus.

Atgimimas pažadino ir kitų Lietuvos tautų žmones. Daugelis tautinių mažumų lūkesčių sutampa su lietuvių tautos norais ir bendraisiais Lietuvos interesais. Ir visoje Lietuvoje, ir Vilniaus krašte lietuviai bendrą kalbą lengvai randa su čia gyvenančiais karaimais, totoriais, žydais, kitų tautybių žmonėmis.

Prieštaringesni santykiai su šiame krašte gyvenančiais rusais ir lenkais. Nemaža jų, ypač tų, kurie čia gyvena nuo seno, nedvejodami prisidėjo prie Lietuvos Atgimimo, savo tautinę ir kultūrinę veiklą gražiai įpynė į jį. Bet taip elgiasi anaiptol ne visi. Atskiros rusų ir lenkų tautybės žmonių grupės ir organizacijos stoja prieš lietuvių tautos lūkesčius ir prieš lietuvių kalbos atgaivinimą Vilniaus krašte. Šį kraštą jie įsivaizduoja kaip nelietuvių žemę, siekia čia ypatingų teisių ir ypatingo statuso.

Dėl minėtų priežasčių tarp Rytų Lietuvoje gyvenančių žmonių kyla nesusipratimų, net konfliktų. Pasitaiko nesutarimų dėl čia vartojamų kalbų, požiūrio į tam tikrus socialinio gyvenimo reiškimus, dėl šio krašto praeities vertinimo ir ateities perspektyvų. Prieštaravimai dažnai išpučiami, skirtingi požiūriai tyčia pabrėžiami, priešingoms stovykloms imasi vadovauti karštuoliai, kartais prisiplaka ir demagogų. Sukyla ambicijos, atsiranda nereikalingų aistrų, užgaulių, klastočių. Užsipuolami ne tik oponentai, bet ir saikingesnieji bendraminčiai.

Visiems būtų naudingiau, jei mokėtume būti santūresni ir pakantesni. Vieni kitus išklausę, kits kitą geriau suprastume, o gal ir atjaustume. Atskirtume, kur tiesa ir kas tuščiai prisigalvota, kas gina savo šventą tiesą ir teises, kas įvykių sūkury atsidūrė sukurstytas ar suklaidintas. Juk iš tikrųjų mus daugiau kas jungia nei skiria, visi esame tos pačios žemės — Lietuvos vaikai.

Savo profesijos ir širdies balso pašauktas, visų pirma sielojuos dėl lietuvių kalbos, jos dalios ir būklės Vilniaus krašte. Visa kita tik gretinu su lietuvių kalba ar ieškau ryšių su ja. Be kalbos, prieš akis .dar turėjau tris idėjas ir tris principus, pagal kuriuos stengiausi tikrinti savo mintis. Pirmas — istorijos tiesa, antras — Lietuvos reikalai, trečias — pagarba visiems Vilniaus krašte gyvenantiems žmonėms ir jų pagrįstiems interesams.

Nemanau, kad visiems įtiksiu. Bus nepatenkintų dėl kritikos, bus tokių, kuriems ji atrodys per švelni. Bet norėčiau būti suprastas daugumos ir lietuvių, ir lenkų, ir visų kitų Lietuvos žmonių, todėl tą patį tekstą skelbiu lietuvių, rusų ir lenkų kalba.

1990 m. sausio mėn.

P. S. Spausdinant knygutę, vienas kitas čia minimas dalykas spėjo pasenti ar pasikeitė, atsirado naujų faktų. Viso to negalėjau ir nesistengiau perkelti į anksčiau parašytą tekstą. Palieku jį tokį koks buvo parengtas 1990 m. sausio mėnesį. (…)

ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ

Lietuvių kalba Vilniaus krašte patyrė daugybę skaudžių smūgių ir nuoskaudų. Per keletą šimtmečių ji išstumta iš daugelio istorinės, o per pastarąjį— ir iš dabartinės Lietuvos plotų. Istorijos šaltiniai yra akivaizdžiai užfiksavę lietuvių kalbos sritį iki Gardino, Lydos, Ašmenos, Svyrių, Breslaujos[1]. Šio šimtmečio ribą dar teberodo prie Lenkijos prijungti Seinai ir Punskas, Baltarusijos lietuvių salos Rodūnia, Girios, Apsas ir į Baltarusijos teritoriją įsiterpęs Dieveniškių „pusiasalis“. Visai dar neseniai užgeso už šios ribos buvusios lietuviškos Lazūnų ir Zietelos salos.

Dabar nelengva suprasti to krašto nutautimo dramą, vykusią ilgus amžius, sudėtingomis aplinkybėmis. Daugelis jos nežino, ne visi tiki, o kiti, kad ir žinodami istoriją, nori ją nuneigti ar nuginčyti.

Skaudžią tiesą, čia nusakytą keliais sakiniais, liudija daugybė istorijos dokumentų, žemėlapių ir mokslo veikalų. Lietuvių kalbos plotą iki Gardino—Ašmenos—Breslaujos ribos rodo rusų mokslininkų P. Kepeno ir A. Riticho, lenkų J. Rozvadovskio (J. Rozwadowski) ir O. Chominskio (O. Chominski) etnografiniai žemėlapiai. Apie šio krašto lietuvių kalbą, jos nykimą ir lenkų kalbos plitimą rašoma M. Balinskio (M. Baliński) ir T. Lipinskio (T. Lipiński), K. Mošinskio (K. Moszyński), H. Turskos, J. Ochmanskio, B. Makovskio (B. Makauskas) ir kitų Lenkijos mokslininkų veikaluose[2]. Iš naujausių ir prieinamiausių galima nurodyti: Turska H. O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie(1933, 1939), Ochmański J. Historia Litwy (1967), Makowski B. Litwini w Polsce 1920—1939 (1986).

Dabartinė Lietuvos lenkų spauda („Czerwony Sztandar“,— toliau „Cz. Sz.“) tos temos vengia. Iš lietuvių autorių straipsnių galima pasiskaityti: Гаучас П., Видугирис А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX B. //Geografija. T. 19 (1983).

Per keturis ,,Literatūros ir meno“ (toliau „L. M.“) numerius (1989 m. rugsėjo 2, 9, 16, 23) išspausdinta „Vilniškio“ slapyvardžiu pasirašyta studijėlė „Lietuviai Vilniaus krašte“. Iš poleminių, bet daug faktų pateikiančių straipsnių minėtini Z. Zinkevičiaus „Kaip prasidėjo lenkų migracija į Lietuvą?“ („Vakarinės naujienos“, — toliau „V. N.“, 1988.10.14) ir kolektyvinis (Z. Zinkevičiaus ir kt.) „Teisybė turi nugalėti“ („Komjaunimo tiesa“,— toliau „K. T.“, 1989.03.30). Pastarojo straipsnio dalį (apie trečdalį) išspausdino ir „Czerwony Sztandar“ (1989.03.05), bet praleistos kaip tik tos vietos, kur, redakcijos prierašo žodžiais, kalbama apie „Lietuvos lenkų kilmės teoriją“.

Kas literatūros neturi ar nenori skaityti, tiems tegu kalba skaičiai. Jie akivaizdžiausiai rodo, kaip Vilniaus kraštas kadaise atrodė, kaip keitėsi per pusantro šimto metų. Minėtame „Vilniškio“ rašinyje pateikti skaičiai apie Vilniaus gubernijos gyventojus 1825, 1860, 1897 metais ir Vilniaus vaivadijos 1931 m. gyventojus. Štai kiek kuriais metais užfiksuota svarbiausių tos vietos tautybės žmonių (duomenys suapvalinti):

 

Metai Iš viso gyventojų Lietuvių Lenkų Baltarusių
1825 1 200 000 780 000 (65%) 100000 (8%) 50000 (4%)
1860 820 000 419000 (51%) 155 000 (19%) 146000 (18%)
1897 1 591 000 18% 8% 56%
1931 1 276 000 67000 (5%) 762 000 (60%) 290 000 (23%)

 

Minėtoje B. Makovskio knygoje nurodyta, kad šiame krašte lietuvių buvo: 1861 m. 63%, 1897 — 24%, 1916—10%, 1919 — 7% (lenkų atitinkamai: 12, 8, 30, 54 procentai). Tačiau B. Makovskis nurodo, kad statistiniai 1916 m., ypač 1919 m. duomenys buvo priderinti prie tam tikros politinės tezės, kurios tikslas — parodyti to krašto „lenkiškumą“, o ne tikrąją gyventojų tautybę.

Įvairių metų duomenys apima ne visai tą patį plotą, todėl nėra visai nuoseklūs; šiek tiek skiriasi ir dėl to, kad imti ne iš tų pačių šaltinių, bet iš esmės yra panašūs ir labai iškalbingi. Pirmiausia jie liudija, kad praeito šimtmečio pirmojoje pusėje beveik du trečdaliai Vilniaus gubernijos gyventojų tebekalbėjo lietuviškai (o juk Vilniaus gubernija apėmė ir nemaža dabar Baltarusijai priklausančių vietų). Baltarusijoje atsidūrusi lietuviška Gervėčių sala tebebuvo ištisinio lietuvių kalbos ploto dalis. Lietuvių kalba dar nebuvo visai išstumta iš Naujosios Vilnios apylinkių.

Staigi nutautimo banga užėjo praeito (XIX a., red. pastaba) šimtmečio paskutiniame ketvirtyje — lietuviai ėmė sparčiai gudėti. Įdomu, kad tuo laiku sumažėjo ir lenkų procentas. Baltarusių kalbos plitimą, be abejo, paskatino carizmo politika. Lietuvių kalba greitai nyko ir šio šimtmečio pradžioje, tik dabar ją ėmė gožti lenkų kalba,— nežinia kiek iš tikrųjų, kiek pagal statistinius duomenis. Juk vien per trejus metus— nuo 1916 m. iki 1919 m.— „dingo“ trys procentai lietuvių, iki 1931 m.— dar du procentai. O per 80 metų lietuviškai kalbančių žmonių procentas arba, kaip teigia statistikos grafos,— lietuvių procentas nukrito nuo 50—65% iki 5%.

Kas bepasakys, kokias nuoskaudas ir dvasios kančias patyrė asimiliacijos girnų malami to krašto gyventojai. Tautinės savimonės ir lietuvių kalbos šaknys, be abejo, trūkinėjo skaudžiai, o trūkių žaizdas gydė tik laikas ir kartų kaita. Tvirtos lietuviškos dvasios žmones keitė kiti, tėvų idealams abejingi, o šiuos vėl nauji — jau kita kalba ir kitomis idėjomis patikėję.

Gyvenimas rodo, jog be perstojo vykstantis nutautimas užsibaigia per tris keturias kartas, o lietuvių kalbai sunkios sąlygos čia egzistavo kelis šimtmečius. Tiesa, ne visą laiką jos buvo tos pačios, bet visus tuos šimtmečius — nepalankios. Ją pragaištingai stelbė Žečpospolitos laikais pradėjusi sklisti lenkų kalba; iš pradžių tai darė natūraliai, nekaltai, vėliau — brutalia jėga. Lenkino įtakingiausios visuomenės jėgos — dvarai, mokykla ir bažnyčia.

Ypač sunku buvo atsispirti per bažnyčią skleidžiamoms lenkinimo idėjoms, nes pati katalikybė tapatinta su jomis ir skelbta „polska wiara“. Jei katalikas, vadinasi, ir lenkas. Lietuvių kalba buvo vadinama „pagonių kalba“, kurios Dievas nesuprantąs ir nenorįs klausyti. Galima įsivaizduoti, ką tokie ,,prakeikimai“ reiškė tikinčiam kaimo ,,mužikui“. Ką kalbėti apie paprastą žmogų, kad visko tekdavo patirti net tautiškai susipratusiems lietuviams kunigams, tokiems kaip J. Tumas (Vaižgantas). Ne šiaip sau jis yra rašęs, kad katalikybė „privalo būti Rymo, ne lenkų tikėjimas“ (Vaižganto raštai, K., 1922, t. 2, p. 44). Pagaliau triukšmo kelta net todėl, kad Vilniaus vyskupu buvo paskirtas į politiką visai nesikišantis lietuvis Jurgis Matulevičius (Matulaitis) (ten pat, p. 41, 177).

Vilniaus krašte daug daugiau žalos kaip kitur pridarė carinė rusifikacijos politika. Čia jos sėkla krito į apardytą tautinę sąmonę ir ją dar labiau griovė. Ypač katastrofiškų padarinių paliko reakcija, prasidėjusi po 1863 m. sukilimo numalšinimo. Kaip tik tuo metu Vilniaus gubernijos lietuvių sumažėjo nuo 65 (63) iki 18 (24) procentų, baltarusių padidėjo nuo 18 iki 56 procentų. Kitur Lietuvoje carinė reakcija sukėlė lietuvių pasipriešinimą — kaimiečius žadino lietuvių šviesuomenė, kūrėsi daraktorių mokyklos, pasirodė lietuviški laikraščiai; lietuviškos maldaknygės ir pasaulietinė spauda gabenta iš Prūsų. Vilniaus krašte lietuviai valstiečiai neturėjo tokios atramos. Prie senųjų skriaudų prisidėjo naujos, represinės: už lietuvišką spaudą gresia katorga, valdžios įstaigose kabinami skelbimai „говорить по-литовски строго воспрещается“ („V. N.“, 1989.01.23).

Lenkų kalba, spauda ir mokykla tokio drakoniško persekiojimo nepatyrė, vyko atkakli kova tarp caro valdininkų ir lenkiškos orientacijos dvarininkų bei bažnyčios. Lietuvius valstiečius ji prislėgė dvigubu jungu ir vertė ieškoti išeities. Vienus paskatino taikytis prie savaiminės iš rytų slenkančios baltarusių kalbos — ši kalba buvo patogi, kad leido derintis ir prie lenkų, ir prie rusų ir tarp jų laviruoti. Lietuviškai kalbančio juk niekas nenorėjo klausyti — nei ponas, nei klebonas, o baltarusiškai suprato. Kitą gyventojų dalį priverstinė rusifikacija pastūmėjo į lenkų kultūros glėbį — šviesesnieji palinko į demokratiškesnės, su Lietuvos istorija susipynusios lenkų kultūros pusę ir į lenkų kalbą. Taip, beje, buvo ne vien Vilniaus krašte.

Lenkavimo nuokrypį jaunystės metais išgyveno net lietuvių atgimimo varpininkas V. Kudirka ir lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas J. Jablonskis. Prisimindamas tuos laikus J. Jablonskis rašė: ,, . . . sakydavom (ne tiktai mudu), kad mūsų literatūros kalba turinti būti lenkų kalba, kad svajoti apie kokį iškėlimą lietuvių kalbos į visus mokslo, literatūros ir šiaip gyvenimo reikalus yra, mažių mažiausia, neišmintinga ir nerimta“ (J. Jablonskio raštai, K., 1933, t. l, p. 269). V. Kudirka savo atsiminimuose yra aprašęs ir savo lenkomaniją bei jos priežastis, ir atsivertimą į lietuvybę. Lemiama to atsivertimo priežastis buvęs ,,Aušros“ laikraštis:

,, . . .Ėmiau skubiai vartyti ,,Aušrą“ ir… neprisimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžinamai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu. . . Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis. . . Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu  galingu:   pasijutau  lietuvis  esąs.. .“   (Kudirka V. Raštai. 1909, t. 2, p. 213).

Vilniaus krašto lietuviams buvo sunkiau kaip V. Kudirkai. Prie lenkų kalbos čia daugelis palinko ne meilės patraukti, o iš reikalo. Bet įsėdęs į poniškos kultūros vežėčias mažai kas besiryždavo iš jų išlipti ir grįžti prie dvigubą jungą velkančios — ,,prasčiokų“ ir ,,pagonių“ — kalbos.

Visos trys Vilniaus kraštą užgriuvusios jėgos — polonizacija, rusifikacija ir iš rytų slenkanti savaiminio baltarusėjimo banga — buvo slaviškos ir bendru frontu spaudė lietuvių kalbą. Prieš visas jas atsilaikyti buvo baisiai sunku. Šio amžiaus pradžioje senasis rytinis lietuvių kraštas jau buvo margas — nusėtas lietuviškų, nebelietuviškų ir pusiau nutautusių lopų.

Lenkijos okupacijos metais (1920—1939) prasidėjo naujas etapas — ištisinis šio krašto lietuvių ir baltarusiškai kalbančių žmonių lenkinimas. Stichiško baltarusių kalbos plitimo jis nesustabdė, o lietuvių kalbos šaknis iš esmės pakirto. Per tuos du dešimtmečius buvo palaužtos pusiau nutautusios, o vietomis ir visai lietuviškos apylinkės. Jei ne tie du nelemti pilsudskinės okupacijos dešimtmečiai, šiandien Rytų Lietuvos tautinė gyventojų sudėtis ir apskritai jos būklė būtų visai kita [3].

Kadangi priežastys ir padariniai čia labai susipynę, nors prabėgom prisiminkime, kaip Vilniaus kraštas atsidūrė Lenkijos valstybėje ir pilsudskinės valdžios rankose. Štai pagrindiniai įvykiai ir jų datos:

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbia Lietuvos Nepriklausomybę;

1918 m. gruodžio 16 d. paskelbiamas V. Kapsuko revoliucinės vyriausybės manifestas, deklaruojantis, kad Lietuvos Tarybos valdžia nuversta;

1919 m. sausio 2 d. Lietuvos Taryba palieka Vilnių ir sausio 3 d. įsikuria Kaune;

1919 m. kovo 21 d. Vilnių užima Lenkijos kariuomenė;

1920 m. liepos 12 d. pasirašoma Lietuvos Respublikos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis, pagal kurią Vilnius ir jo kraštas pripažįstamas Lietuvai;

1920 m. liepos 14 d. į Vilnių įžengia Raudonoji armija, liepos 15 d.— Lietuvos kariuomenės dalinys;

1920 m. rugpjūčio 27 d. Vilnių perima Lietuva;

1920 m. spalio 7 d. Lietuva ir Lenkija Suvalkuose pasirašo sutartį; nustatoma demarkacinė linija, kuri Vilnių palieka Lietuvos pusėje;

1920 m. spalio 9 d. Vilnių užima lenkų generolo Želigovskio kariuomenė;

1920—1921 m. Vilniaus kraštas vadinamas ,,Vidurio Lietuva“;

1922 m. sausio 8 d. surengiami Vilniaus seimo rinkimai;

1922 m. vasario 20 d. Vilniaus seimas nutaria Vilniaus kraštą prijungti prie Lenkijos;

1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas patenkina Vilniaus seimo prašymą ir Vilniaus kraštą prijungia prie Lenkijos.

Vilniaus krašto dviejų dešimtmečių būklę nulėmė klastingas Želigovskio „žygis“, surengtas trečią dieną po Suvalkų sutarties pasirašymo. Po šios klastos ėjo demokratijos skraiste pridengtas kelių dalių farsas, prasidėjęs rinkimų inscenizacija, pasibaigęs „savanorišku prisijungimu“ prie Lenkijos. Visiškai toks pat scenarijus, kaip 1920—1922 m. Vilniaus krašte, 1940 m. Stalino buvo pritaikytas Lietuvoje: kariuomenės žygis—rinkimų farsas—seimas—seimo prašymas—prijungimas.

Kaip valdžia sukuriama, taip ji ir elgiasi. Tad nereikia stebėtis, kad okupuotam Vilniaus krašte buvo daug smurto ir veidmainystės. Ją savo kailiu patyrė didžioji lietuvių dalis.

Oficialioji politika ir okupacinė valdžia lietuviškųjų vietų gyventojus visokiais būdais stengėsi palenkti į lenkų kultūros ir kalbos pusę, o neklusniesiems jos buvo per jėgą primetamos. Nesidrovėta tam pasitelkti policiją ir kitą represinį valdžios aparatą. Prievartos metodas naudojamas per rinkimus ir gyventojų surašymus, jis akivaizdžiai matyti iš lietuviškos spaudos varžymų (kiek laikraščių uždrausta!) ir mokyklų uždarinėjimo (1935—1937 m. uždarytos lietuviškos mokyklos, išskyrus Vytauto Didžiojo gimnaziją). Įvairaus smurto faktų pilna tuometinė spauda. Vien iš laikraščių surinktas ,,Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919—1928 metų dienoraštis“, pavadintas ,,Vilniaus Golgota“ (1930), sudaro pusseptinto šimto puslapių.

Kokia čia buvo lietuvių gyvenimo ir jų kultūrinės veiklos aplinka, galima įsivaizduoti iš 1937 m. žurnalo „Vilnius“ ištraukėlių, pateiktų „Atgimimo“ laikraštyje (1989.09.29). Štai kelios iš jų: ,,Ateity lietuvių (Vytauto Didžiojo) gimnazijos abiturientams teks brandos egzaminus laikyti lenkiškose mokyklose“; „Vilniuje neduoda lietuviams tėvams liudijimų, jog jie lietuviai, kibdami prie jų slaviškai skambančių pavardžių“; „Pašalino iš tarnybos geležinkelietį Kudabą už tai, kad jo vaikai lanko lietuvių gimnaziją“. Būdingiausi naujienų žodžiai yra: pašalino, atleido, areštavo, uždrausta, uždaryta, konfiskuota, suimtas, sulaikytas, teisiami, atimtos teisės.

Kad taip iš tikrųjų buvo, patvirtina senieji Vilniaus krašto gyventojai, tuometinių įvykių liudininkai. Gal jų pasakojimuose ir rašiniuose daugoka emocijų ir nuoskaudos žodžių, bet pateikiamų faktų nenuginčysi ir be reikalo Lietuvos lenkų veikėjai juos bando neigti ar įkalbinėja pamiršti. Baltų dėmių neturi likti nė šiame istorijos puslapyje. Pamiršti jų negalime, galėtume nebent neminėti, jei jų vaisiai dabar nebūtų panaudojami prieš mus ir lietuvių kalbą.

Man pačiam iš arčiau yra tekę pažinti Šalčininkų rajoną, tad pirmiausia ir remsiuosi iš tų vietų imtais duomenimis. Pradėsiu nuo to, kad per 1919 m. gyventojų surašymą tuometiniame Dieveniškių valsčiuje nepažymėta lietuvių („Vilniaus Golgota“, p. 57,— visame Vilniaus krašte lietuvių pažymėta 6,2 proc.). Dieveniškių apylinkėse Lenkijos okupacijos metais uždarytos lietuviškos Poškonių, Žižmų, Kaziulių, Didžiulių, Rimašių, Skaivonių, Šiudainių mokyklos. Už norą mokyti vaikus lietuviškai terorizuoti Milkūnų, Maciučių, kitų kaimų gyventojai[4].

Kitame dabartinio rajono kampe persekiotos ir uždarytos Kaniūkų, Kalesninkų, Naujadvario, Strelčių mokyklos. Mokyklas trukdyta steigti Butrimonyse, Gerviškėse, Tetėnuose ir kitur. Už lietuvišką veiklą persekioti Kalesninkų bažnyčios kunigai: J. Mincevičius (surengęs apie 30 lietuviškų vaidinimų, iškeltas į kitą parapiją), M. Rudzys (ne kartą kratytas ir tardytas), L. Eidintas (suimtas ir kalintas) („Vilniaus Golgota“, p. 30, 33, 135, 265, 426). Kalesninkuose kova dėl lietuvių mokyklos ir kultūrinės veiklos buvo ypač atkakli ir ne kartą aprašyta to meto spaudoje (žr. „Vilniaus Golgota“, p. 87, 103, 109, 113, 128, 154, 190 ir kt.). Visi šie faktai rodo, kad lietuvybės dvasia Kalesninkuose tada dar gyvavo ir kad ten ji persekiota ir palaužta ypač brutaliai. Ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių kalba iš viešosios vartosenos išstumta visoje dabartinio Šalčininkų rajono pietvakarių dalyje (nuo Kaniūkų iki Kalesninkų).

VILNIŲ  ATGAVOME,  O  KRAŠTO  KALBĄ?..

Nemažai kur lietuvių kalba pribaigta, deja, jau atgautame, Lietuvai priklausančiame Vilniaus krašte, pokario metais. Padėtis ir nuotaikos po karo čia labai skyrėsi nuo to, kas šiame krašte dėjosi 1939— 1940 m., kai Vilnių buvo atgavusi Lietuvos Respublika. Nebuvo tų sąlygų ir to entuziazmo, atsirado papildomų nepalankių aplinkybių.

Iš pradžių lietuvių padėtį sunkino ,,Armijos krajovos“ teroras; paskui lenkų tautybės žmonės gavo šiokių tokių privilegijų: nereikėjo eiti į kariuomenę, galėjo išvažiuoti į Lenkiją, t. y. pabėgti nuo stalinizmo teroro ir kolūkių. Dėl to tam tikras lietuvių skaičius užsirašė lenkais, dalis iš jų išvažiavo į Lenkiją, kita dalis čia pat nutolo nuo lietuvių kalbos[5].

Bet didžiausią, daug kur mirtiną smūgį vietos gyventojų lietuvių kalbai sudavė masiškas lietuviškų mokyklų pakeitimas lenkiškomis šeštojo dešimtmečio pradžioje. Buvo uždaryta daugiau kaip pusketvirto šimto lietuviškų mokyklų, daugelis tokių, kurios ilgą laiką veikė net Lenkijos okupacijos metais (tarp jų minėtosios Kaniūkų ir Kalesninkų).

Galimas daiktas, kad po karo steigiant lietuviškas mokyklas kai kur buvo ir persistengta. Šen ten jų atsirado ir lietuviškai seniau nekalbančiose apylinkėse, bet mažiausiai pusę uždarytų mokyklų lankė lietuvių kalbos dar nepamiršusių kaimiečių vaikai ir anūkai. Antai Kalesninkų vidurinėje mokykloje lietuviškų klasių neliko, o vietos gyventojų pageidavimu „pamaldos bažnyčioje vyko lietuviškai ir lenkiškai“ („Tarybinis mokytojas“, — toliau ,,T. M.“, 1988.10.07) — lietuvių kalba čia dar nebuvo visai užgesusi. Galėčiau pateikti ir tokį faktą: mergaitė, pagal dokumentus lenkė, norėdama mokytis lietuviškoje mokykloje, 1960 m. iš Kaniūkų atvyksta į Dieveniškių mokyklos devintą klasę ir čia puikiai baigia vidurinę. Arčiau lietuviškos mokyklos jai nebuvo.

Per mokyklą Vilniaus kraštą galėjome grąžinti prie lietuvių kalbos ir kultūros, o išėjo atvirkščiai,— per ją nutautinome.

Lietuviškų mokyklų uždarymas buvo dar vienas Vilniaus krašto nutautinimo etapas, juoda dėme pažymėjęs to meto Lietuvos švietimo ministeriją. Bet jai ar atskiriems jos funkcionieriams, iš kurių dažniausiai minimas J. Cukerzisas, negalima suversti visos kaltės. Jie, V. Liutiko žodžiais tariant, tebuvo sraigteliai „mašinoje, kurią iš aukštos kėdės LKP CK mokyklų ar kitame skyriuje suko gudrus ir aiškiai prolenkiškai nusiteikęs Vidmontas“ (,,T. M.“, 1988.09.30). Už jo nugaros buvo dar galingesnės jėgos, palaikomos iš Maskvos, tikriausiai turinčios ryšių su Lenkija. Juk dar neseniai į Lenkiją iš Lietuvos buvo išvykę aktyviausi lenkai, naivu manyti, kad jie nesirūpino čia likusiais savo bendražygiais.

Kad V. Liutiko minėtoji mašina sklandžiau suktųsi, buvo paleistas gandas, jog čia vėl būsianti Lenkija, ir lietuvių kalbos nereikėsią (V. Martinkėnas, ,,T. M.“, 1988.09.23; Z. Zinkevičius, ,,K. T.“, 1989.03.30). Neigdamas iš Lenkijos ėjusią įtaką, iš Kalesninkų kilęs žurnalistas R. Vasilevskis patvirtina, jog dėl lenkiškų mokyklų „šeštajame dešimtmetyje mūsų tėvai, mokytojai važinėjo į Maskvą“ (R. Wasilewski, „Cz. Sz.“11, 1989.02.08). Maskvos žodis, be abejo, buvo lemiamas, bet nereikia manyti, kad ją prikalbėjo Kalesninkų delegacija, o Lenkijos diplomatinės pastangos nieko nereiškė ar jų nebuvo.

Palaiminimas iš viršaus atrišo rankas vietos veikėjams, ir jie paleido mašiną, kuri žmonių noro nepaisė. Nepamirškime, kad tada buvo Berijos laikai, kai nepaklusnieji važiavo į Igarką, ir kad viskas vyko Vilniaus krašte, kur nuo seniau buvo sakoma: ,,Jaka vłaść, taką maść“. Skaudus paradoksas, jog kraštas buvo Lietuvos, o valdžia — nelietuvių. Kalbų politiką pokario metais Vilniaus krašte diktavo čia atvykę ir įvairiuose vadovų postuose įsitaisę rusiškai šnekantys partiniai ir tarybiniai veikėjai, kuriems rūpėjo neleisti, kad atgytų lietuvių kalba. Ji buvo gniaužiama, aktyvesnė lietuvių veikla apšaukiama nacionalizmu. Tuo garsėjo, pavyzdžiui, partijos Šalčininkų rajono komiteto pirmasis sekretorius A. Romanovas. Jis turėjo tokį užnugarį, kad 1959 m. LKP CK plenume nacionalizmu kaltino net A. Sniečkų ir kitus Lietuvos vadovus, ką jau kalbėti apie rajoną.

Kai 1959 m. rudenį pradėjau dirbti Dieveniškių vidurinėje mokykloje, iš miestelio ir apylinkės ką tik buvo išvaikyta Vilniaus universiteto studentų ekspedicija ir ,,už nacionalizmą“ iš mokyklos išguiti du lietuviai mokytojai. Jų ,,nacionalizmas“ — kad organizavo lietuviškas klases ir reikalavo visus dalykus jose dėstyti lietuvių kalba. Vienas iš jų, V. Jankūnas, pats yra rašęs, kaip jis buvo ištremtas iš čia ,,su nacionalisto etikete“ (,,T. M.“, 1989.01.13). M. Gedvilui tapus švietimo ministru, rajono švietimo reikalai pamažu pradėjo sukti į normalesnes vėžes, pasikeitė padėtis ir Dieveniškių mokykloje, bet apskritai antilietuviško nusistatymo buvo per akis. Reikėjo kovoti, kad per Dieveniškių radijo mazgą transliuotų Vilniaus programą, teko girdėti gąsdinimų, kad ta kova susidomėjęs saugumas. Rajono renginiuose lietuviškai prabilti mažai kas ryždavosi. Kad per mokytojų pasitarimą 1965 m. švietimo ministro pavaduotojas kalbą pasakė lietuviškai, švietimo skyriaus vedėjas turėjo aiškintis partijos rajono komitete,— kodėl nesuderinta?!

Atvežtinei vietos valdžiai lenkų veikla ir norai neatrodė tokie ,,pavojingi“ kaip lietuvių. Netikėta, kad jie gali ką nors reikšti ar pakeisti esamą padėtį. Dėl to taip mielai buvo uždarinėjamos lietuvių mokyklos ir steigiamos lenkiškos, — jos buvo kaip užtvara, kad Vilniaus kraštas nelietuvėtų. Lenkų interesai tebuvo šiaip sau; laikinas mostas į jų pusę buvo patogus būdas kirsti lietuvių kalbai ir ją sužlugdyti. Čia pat kaimynystėje, Baltarusijoje, tokiems pat lenkams mokyklos neatidarytos, nes ten buvo ne lietuviškos mokyklos ir jų nereikėjo uždaryti—,,generalinei linijai“ jos netrukdė.

Vien rusiškai temąstančių ,, internacionalistų“ planai pasitvirtino. Daugelis tų, kurie save laikė lenkais, kalbėjo baltarusiškai (,,po prostu“) ir lengvai pritapo prie rusų kalbos; kad ir turėdami savo mokyklas, lenkai sparčiai rusėjo. Apie septintojo dešimtmečio vidurį, kur dirbtinai, kur tėvų pageidavimu prie rusų kalbos ėmė eiti ne taip seniai atidarytos lenkų mokyklos ir klasės.

Vėl pasiremsiu Dieveniškių apylinkės pavyzdžiais. Į lenkišką Šarkaičių aštuonmetę paskiriamas tos kalbos nemokantis direktorius, ir per kelerius metus mokykla perėjo prie rusų kalbos[6]. Betgi lenkų klasės ėmė tirpti ir Dieveniškių vidurinėje. Čia save lenkais laikantys vietos gyventojai tikrai savo noru vaikus ėmė leisti į rusų klases. Tai jų valia — kaip kas nori, taip daro, tik kam dabar ,,Jedinstvos“ renginiuose dejuoti, kad vaikai eina ne į tas klases, į kurias priklausytų pagal tautybę, ir dėl to kaltinti lietuvius. Kokią moralinę teisę skleisti tokius kaltinimus turi Dieveniškių tarybinio ūkio agronome R. Dmuchovskaja, jei pati, savo valia, vaikui parinko rusų klasę („Tiesa“, 1989.03. 21).

Tokį klausimą galima pateikti ir kitų vietų savo noru ,,nuskriaustiesiems“, skaičiuojantiems uždarytas lenkų klases ir mokyklas. Beje, skaičiais negalima manipuliuoti, kaip, pavyzdžiui, daroma ,,Czerwony Sztandar“ rašinyje iš Kanados,— skundžiamasi, kad iš kadaise buvusių 250 lenkiškų mokyklų dabar likusios 92 (1989.05.05). Nemažai kaimo mokyklų uždaryta paprasčiausiai todėl, kad nebeliko mokinių,— taip atsitinka ir su lietuvių mokyklomis. Minėtųjų Dieveniškių mikrorajone dėl tos pačios priežasties uždarytos dvi lenkiškos ir net keturios lietuviškos pradžios mokyklos.

Gindami kiekvienas savo teises ir pagrįstus norus, neverskime kitiems kaltės ten, kur jie nekalti. Negražu svaidytis tokiais žodžiais, kaip yra daręs Nemenčinės mokytojas, Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas J. Mincevičius: ,,… kai kas lieja krokodilo ašaras, kad Vilniaus krašte engiamos… lietuviškos mokyklos!“ (J.  Mincewicz, „Cz. Sz.“, 1989.09.09). Dėl lietuviškų mokyklų engimo daug tikrų kruvinų ašarų išlieta; dėl šventos ramybės nesiginčykime, kas tas mokyklas rijo, kas buvo tie krokodilai… Lenkų mokyklų padėtis dabar yra tikras rojus, palyginti su tuo, ką lietuvių mokyklos iškentėjo Pilsudskio laikais. O kad lenkų mokyklos surusėjo — ne lietuviai kalti, į lietuvių klases ir mokyklas iš lenkiškųjų mažai kas teperėjo. Nykstant lenkų mokykloms, lietuvių kalba ir lietuvių mokyklos prieš jų uždarinėjimą turėtų pozicijų nė iš tolo neatgavo.

Porą pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbos reikalai Vilniaus krašte buvo labai prieštaringi, reiškėsi dvi priešingos tendencijos. Be lietuviškų mokyklų uždarymo, dėjosi nemažai kitų jai skaudžių dalykų. Kitakalbių apsuptose salose lietuvių kalba toliau silpo. Nelietuviškų vietų gyventojų dauguma lietuvių kalbos nemokėjo ir nesistengė išmokti, juo labiau jos nesimokė ateiviai, atvykę iš kitų respublikų. Jie ir taip jautėsi padėties šeimininkai, prie kurių turėjo taikytis ir lenkai, ir lietuviai.

Rusų kalbos hegemonijos politika ypač akivaizdi buvo paskutiniaisiais ,,Brežnevo eros“ metais. Pradėta propaguoti TSRS tautų „susiliejimo“ teorija, dėl patogumo dažnai vyniojama į „suartėjimo“ popieriuką. Imta skelbti, jog iš TSRS tautų susidarė „nauja bendrija“ — „tarybinė liaudis“. Rusiškas tos „bendrijos“ pavadinimas „советский народ“ pradėtas suprasti kaip „tarybinė tauta“. Išrastai „tarybinei tautai“ reikėjo „tarybinės kalbos“, o tokia, suprantama, buvo rusų kalba. Toji teorinė ir politinė nuostata pradėta įgyvendinti praktiškai — rusų kalbos vaidmuo vis labiau keliamas, kitos kalbos, taigi ir lietuvių kalba, stumiamos iš vartosenos. Tokiai „tvarkai“ diegti kaip tik palankus buvo Vilniaus kraštas, kur jau praktiškai egzistavo nacionalinio jausmo neturinti „tarybinė tauta“. Tokiomis aplinkybėmis palaikyti lietuvių kalbos prestižą Vilniaus krašte buvo ypač sunku.

Kita vertus, nemažai buvo ir mums palankių reiškinių. Sustabdyta iš rytų per lietuvių žemę slinkusi nutautimo banga, paribio vietose lietuvių kalba šen ten ėmė net atgyti. Daugėjo iš kitur į Vilniaus kraštą atvykusių lietuvių, jų vaikai papildė lietuviškas mokyklas. Per darbovietes, buitį, giminystę užmezgami ryšiai su senaisiais vietos gyventojais, jie įtraukiami į bendrą socialinį ir kultūrinį gyvenimą, kur vyrauja lietuvių kalba. Mišrių šeimų (lietuvių ir vietos lenkų) vaikai beveik visada užauga lietuviškos orientacijos, dažnai tampa ir lietuvybės skleidėjais. Daugėjo įvairiose srityse dirbančių lenkų ir kitų tautybių inteligentų, mokančių ir gerbiančių lietuvių kalbą.

Lietuvių kalba darėsi nebe ,,prasčiokų“, o priešingai — išsilavinusių žmonių kalba. Buvo nebe tie laikai, kai, pasak Vaižganto, sakydavo: „Jei tu lietuvis, kodėl ne su vyžomis?“ Nebent koks užsispyrėlis sena mada lietuvį bepavadindavo miškiniu. Antai ,,Czerwony Sztandar“ iš ,,Przegląd Tygodniowy“ perspausdintame M. Chžanovskio (M. Chrzanowski) straipsnyje cituojamas tariamai Vilniaus taksisto komentaras, kad prieš karą Vilniuje nebuvę lietuvių: „Jokių lietuvių — jie tupėjo miškuose“, ir „Czerwony Sztandar“ jautė pareigą greta pridėtame kitame straipsnyje pasakyti, kad toks komentaras neturi „ne tik humoro, bet ir elementarios kultūros“. Jeigu jis ir neišgalvotas, „toks pasakymas neatitinka Lietuvos lenkų požiūrio“ (R. Piotrowski, „Cz. Sz.“ 1989.01.29).

Taigi lietuvių kalba (reikia patikslinti — lietuvių bendrinė kalba) Vilniaus krašte darėsi prestižinė kalba. Kultūros, švietimo, administracijos darbuotojai ją mokėjo labiau už nekvalifikuoto darbo darbininkus; miestų aplinka tapo lietuviškesnė, o užkampiai merdėjo.

Tuos priešingų krypčių pokyčius akivaizdžiai pajutau 1988 m. sugretinęs Dieveniškes, Poškonis ir Šalčininkus.

Dieveniškėse lietuvių veikla išblėsusi, lietuvių kalba užgožta. Prie to, be abejo, prisidėjo čia 1963 m, įsteigta profesinė technikos mokykla, kur dėstoma beveik tik rusų kalba, o mokiniai surinkti iš viso rajono ir dar iš toliau. Vidurinei mokyklai, kur yra lietuvių, lenkų ir rusų klasės, ilgus metus vadovavo lietuvių kalba nesuinteresuota direktorė. Pionierių vadove 1988 m. tebedirbo lietuviškai, galima sakyti, nemokanti mergaitė. Koridoriuose lietuviškų stendų nei užrašų beveik nelikę, net ant lietuvių kalbos kabineto durų užrašas — „Литовский язык и литература?!“[7]

Susilpnėjusi netoli Dieveniškių lietuvių gyvenamoje apylinkėje esanti lietuviška Poškonių devynmetė mokykla. Tiesa, dabar jau ir apylinkė nebegrynai lietuviška; iš dalies asimiliuojasi vietos gyventojai, bet daugiausia tautinę sudėtį keičia imigrantai iš Baltarusijos ir kitur. Migracija palaikoma ir skatinama. Lietuvybės dvasia apylinkėje blėsta gana sparčiai. Kaip teigia apylinkės pirmininkas L. Tomelaitis, dabar čia 40 procentų lietuvių, kiti 60% — lenkai („K. T.“, 1989.10.26). Iš tų 60% absoliuti dauguma yra pokario metų padarinys. Tarpukario metais lietuvių veikla čia buvo labai aktyvi, iki 1935 m. veikė penkios lietuviškos mokyklos. Tie gyventojai, kurie asimiliuojasi (nutausta) pereina ne prie lenkų, o prie baltarusių kalbos; lenkiškai jie tik meldžiasi. Vietos žmonės juos vadina gudais. Nemaža dalis ir patys save laiko baltarusiais.

Rajono valdžia ir statistika baltarusius, jų neatsiklausę, verčia lenkais, kaip kad darydavo su lietuviais. Taip kuriamos prielaidos vienintelę Šalčininkų rajone lietuvišką mokyklą paversti mišria. Mat baltarusiai mielai leidžia vaikus į lietuvišką mokyklą, o lenkai gali pareikalauti savo mokyklos ar net paskelbti lenkų apylinkę. Juk baltarusius (ir dalį užguitų lietuvių) pavadinus lenkais, susidaro lenkų dauguma. Vaikų darželis jau dabar iš esmės nelietuviškas. Kolūkio pirmininkas ir net mokyklos direktorė — nelietuviai, lietuviška mokykla ir lietuvių kultūra nelabai suinteresuoti. Nesakau, kad jie lietuvius engia, bet, šiaip ar taip, lietuvių pozicijų nestiprina. Nejaugi Poškonims, Šalčininkų rajone likusiai lietuvių ,,salai“, nėra lietuvių vadovų? O gal tyčia „nerandama“?[8]

Šalčininkai buvo pasikeitę į kitą pusę. Čia prieš porą trejetą dešimtmečių lietuviškai kalbantį rasti buvo naujiena, jei kas viešam renginy lietuviškai prabildavo — žiūrėta kaip į kriminalą. Dabar įstaigose galėjai susišnekėti lietuviškai, daug lietuviškų užrašų. Vidurinėje mokykloje visos lietuviškos klasės. Maloniai buvau nustebęs, kad 1988 m. pavasarį medelių sodinimo šventės svečiai ir šeimininkai šnekėjo ir dainavo daugiausia lietuviškai. Apskritai priešiškumo lietuvių kalbai Šalčininkuose nebejutai. Jautei, kad esi Lietuvoj.

Deja, per 1989 m. reikalai ir čia susipainiojo. Iš dalies kilo reakcija prieš forsuotą lietuvių valstybinės kalbos diegimą, iš dalies lenkų judėjimas sukėlė lenkų ir lietuvių prieštaravimų, kaip ir prieš trisdešimt metų, kai buvo uždarinėjamos lietuvių mokyklos. Tiesą sakant, jie buvo dirbtinai sukurstyti ir išpūsti. Prie to prisidėjo „svečiai“ iš šalies ir dalis vietos funkcionierių.

Stebina partijos rajono komiteto antrojo sekretoriaus Č. Visockio persivertimas: 1988 m. jis organizuoja minėtą internacionalinę medelių sodinimo šventę, „Tarybinio mokytojo“ korespondentui žada „jau ateinančiais mokslo metais“ atidaryti dešimtį lietuviškų (ar iš dalies lietuviškų) mokyklų („T. M.“, 1988.08.03; iš tikrųjų rengiamasi atidaryti dvi klases.—„Tėvynės šviesa“, 1989.07.05); ir štai tas pats žmogus 1989 m. padeda organizuoti lenkų autonominį rajoną, o į Tarybos sesiją lietuvių žurnalistų nenori nė įsileisti („K. T.“, 1989.09.08). Tad nenuostabu, kad iš dviejų ketintų atidaryti naujų klasių viena „išgaravo“: Tetėnuose lietuviškos klasės pageidavę tėvai po kažkieno tam tikros veiklos — „apsigalvojo“. Lietuviška klasė čia taip ir neatidaryta (Vilniaus radijas, 1989.11.26).

Kai prieš ketvertą dešimtmečių kilo mokyklų problema, tada, kaip sakyta, įsikišo trečioji jėga, suinteresuota, kad Vilniaus kraštas netaptų lietuviškas, Lietuvos lenkai prieš lietuvius tyčia pakurstomi ir dabar,— yra jėgų, norinčių sukiršinti vienus su kitais ir sustabdyti Lietuvos atgimimą. Šiais sumetimais „Jedinstvos“ veikėjai iš pradžių taip stengėsi kelti ir palaikyti lenkų valstybinės kalbos reikalavimus, o paskui — ir lenkų administracinę autonomiją.

Ypač mikliai panaudota administracinės autonomijos idėja. Nespėjo M. Gorbačiovas vienoje kalboje prasitarti, kad administracinių vienetų neturinčios tautelės galėtų kurti autonominius rajonus ir apylinkes, ta mintis tuoj imta linksniuoti Vilniaus krašte. Tik ją pasigavo ne karaimai, kurių administracinio vieneto iš tikrųjų niekur nėra, o rusai ir lenkai, kurių tautos turi dideles valstybes ir ten sudarytas kalbų ir kultūrų puoselėjimo sąlygas. Be to, didesnių ar mažesnių lenkų grupių yra bent šešiose TSRS respublikose, o rusų gausu visoje Tarybų Sąjungoje. Kiek autonominių rajonų ir apylinkių jiems reikėtų prikurti?

Įdomu, kad didžiausias Vilniaus krašto autonomijos ideologas ir „teoretikas“ I. Kučerovas yra ne lenkų tautybės. Jis perša ne tik autonominę sritį, o ir federacinę Lietuvos TSR, tiktai, jo supratimu, Vilniaus kraštą derėtų daryti ne lenkų, o lenkų ir rusų autonomine sritimi („Cz. Sz.“, 1989.06.15). Žmogus bent nesislapstydamas pasako, ko nori.

Plati ir šakota V. Ivanovo kurstomoji veikla. Jis spėja visur — kur rengiami streikai, kur skelbiama autonomija, kur svarstomos lenkų kultūros problemos. V. Ivanovo ,,internacionalinę“ veiklą ir tos veiklos metodus pailiustruosime jo žodžiais, pasakytais Lenkų kultūros draugijos Vilniaus miesto konferencijoje: ,,Iš įsako dėl kalbos sužinojome, jog mums duoti dveji metai, kad „pavirstume“ lietuviais“ („Cz. Sz.“, 1989.02.12). Pagal jo logiką rusų kalbą mokantys lietuviai — jau nebe lietuviai, o rusai. Be abejo, ir rusiškai mokantys lenkai — nebe lenkai. Tai va, kodėl jis priskaičiuoja tiek daug „Jedinstvos“ šalininkų. Bet svarbiausia, kad ,,pavirtimu“ čia pakursto tuos lenkus, kuriuos erzina asimiliacijos problemos. Rusų auditorijai to nekalbėtų.

Labiau į kiršintoją nekaip į lenkų veikėją panašus I. Tichonovičius. Kodėl jis taip aktyviai veikia Lietuvoje ir palieka vienus daug nelaimingesnius savo tautiečius Baltarusijoje? Ar ne tokios padėties kaip Baltarusijoje jis ir čia trokšta, nes Maskvoje pasirašo kreipimąsi, reikalaujantį rusų valstybinės kalbos?[9]

,,Jedinstvininkų“ ir ,,autonomininkų“ veiksmai ypač sukoordinuoti Lietuvai sunkiomis dienomis, kai po TSKP CK pareiškimo, sąjunginė spauda buvo prieš mus pradėjusi piktą kampaniją. Iš kitų Lietuvos vidinę rimtį tuo metu drumsčiusių įvykių ypač išsiskyrė du: Vilniaus „Žalgirio“ gamykloje rengiamas politinis streikas, o Šalčininkuose skelbiama rajono autonomija. Vieni, pasinaudoję proga, stengiasi žlugdyti Lietuvos savarankiškumą, kiti rengia placdarmą lenkų autonominei sričiai.

VALSTYBINE KALBA IR KITOS KALBOS

Kalbų vartojimo reikalai Vilniaus krašte ypač supinti su politika, todėl čia tiek aistrų ir nesusipratimų buvo dėl lietuvių kalbos paskelbimo Respublikos valstybine kalba.

Rodos, visiems turėjo būti suprantamas lietuvių noras Lietuvoje turėti lietuvių valstybinę kalbą ir tokiu būdu apginti jos teises ir egzistavimą. Jau sakyta, kaip ,,brandžios stagnacijos“ metais visokiais, net administraciniais būdais virš kitų kalbų buvo keliama rusų kalba. Dėl stichinės dvikalbystės ir skirtingų kalbų elementų maišymo krito visuomenės kalbos kultūra. Ją visai sužlugdyti grėsė mišrios mokyklos ir privalomas rusų kalbos mokymas vaikų darželiuose. Lietuvių kalbą Lietuvoje iš įvairių sričių (viešojo politinio gyvenimo, oficialiųjų raštų, mokslo…) vis sparčiau ėmė stumti rusų kalba. Buvome verčiami dėl to kęsti nuoskaudą, pajutome pavojų savo kultūros ištakoms ir tautos egzistencijai.

Tokiomis aplinkybėmis abstrakčiai deklaruojamas kalbų lygybės principas nebegalėjo mūsų apginti, reikėjo konkrečių teisinių aktų, kurie gintų lietuvių kalbą ir užtikrintų jos apsaugą. Lietuvių kalbai reikėjo suteikti Lietuvos Respublikoje turėtą valstybinės kalbos statusą ir tokį straipsnį įrašyti į Lietuvos TSR Konstituciją.

Dabar truputį net keista, jog atsirado žmonių, daugiausia rusų, gyvenančių Vilniuje ir Vilniaus krašte, kurie pasipiktino pačia idėja paskelbti lietuvių kalbą valstybine. Toks Konstitucijos punktas pažeisiąs jų teises ir kalbų lygybę. Savaime paplitusi esanti rusų kalba, kokios dar reikia valstybinės kalbos. Prieš valstybinę kalbą buvęs nusistatęs ir V. Leninas. Tačiau Lenino cituotojai nesakė, kad Leninas buvo nusistatęs ne apskritai prieš valstybinę kalbą, o prieš rusų valstybinę kalbą, primestą daugiatautei valstybei.

Kai lietuvių kalbos priešininkų „argumentai“ buvo atremti ir kai visa lietuvių tauta pasiryžo savo kalbą paskelbti valstybine, jos puolėjai pakeitė taktiką,— tada jie ėmė reikalauti, kad valstybinės kalbos statusą gautų ir rusų kalba, Vilniaus krašte  — dar ir lenkų kalba. Ypač jie subruzdo paskelbus Kalbos įsako projektą. Nemažai jų straipsnių išspausdino ,,Sovetskaja Litva“, dar daugiau — ,,Czerwony Sztandar“ (1988 m. gruodžio 6, 10, 20, 27 ir kt). Nurodytų dienų publikacijose reikalaujama atskirai aptarti lenkų kalbos vartojimą, užtikrinti jai tokias pat valstybės garantijas kaip ir lietuvių kalbai (,,ne sąlygas, o garantijas“), paskelbti ją oficialia Vilniaus krašto kalba, privaloma čia esančių įstaigų darbuotojams. Antai Lenkų kultūros draugija siūlė numatyti ,,būtinumą mokėti ir vartoti lenkų kalbą darbuotojams, dirbantiems įstaigose ir organizacijose, į kurias žmonės kreipiasi, tvarkydami paprastuosius kasdieninius reikalus“ („Cz. Sz.“, 1988.12.10).

Dėl tų visokių pretenzijų Konstitucijos ir įsako nuostata nepakeista — valstybinė Lietuvos kalba liko tik lietuvių kalba[10]. Esame šventai įsitikinę, kad tai ir teisėta, ir teisinga. Mūsų valstybė — Lietuva, jos valstybinė kalba — lietuvių kalba. Lietuva — vienintelis jai skirtas žemės lopinėlis, tik čia ji gali prisiglausti ir semtis stiprybės. Rusų ir lenkų kalbos turi didesnius žemės plotus — Rusiją ir Lenkiją; jos turi kur būti valstybinės, kur yra ugdomos ir tobulinamos.

Rusų ir lenkų kalbų statusas Lietuvoje kitas, ne visai vienodas, bet abiejų suderinamas su lietuvių kalbos interesais. Ir atvirkščiai — lietuvių valstybinė kalba nevaržo kitomis kalbomis kalbančių žmonių teisių. O kad ir iš vienos, ir iš kitos pusės pasitaiko išsišokėlių, kalta geros valios ir realybės jausmo stoka. Viso to labai trūko „Jedinstvos“ mitinge Vilniuje prie Sporto rūmų 1989 m. vasario 12 d., kurio svarbiausias tikslas buvo pasmerkti kalbos įsaką. Normalūs reikalavimai čia pynėsi su grasinimais ir užgauliojimais. Kaip yla iš maišo išlindo ta pati dvilypė moralė, nuo kurios padarinių buvom priversti gintis valstybinės kalbos statusu: čia pat šaukiama apie lygias kalbų teises, čia pat neduodama lietuviškai prasižioti!

Kita vertus, į valstybinės kalbos vartojimo reikalavimus negalima žiūrėti biurokratiškai ar egoistiškai, reikia suprasti, kad prie raštvedybos lietuvių kalba ne visi gali kartu pereiti. Vienas dalykas kokia lietuviškos aplinkos įstaiga, iš apsileidimo ar kam įtikti norėdama raštus rašiusi rusų kalba, ir kas kita — Sniečkus ar Šalčininkai. Visai suprantamas Sniečkaus gyventojų pageidavimas prie raštvedybos lietuvių kalba pereiti per penkerius metus. Toks terminas tiktų ir Šalčininkams, o kalbėti apie dešimties metų laiko tarpą, kaip kartais daroma (,,Cz. Sz.“, 1989.09.12), jau reiškia išsisukinėjimą. Nežinau, ar džiaugtis reikia, ar liūdėti, kad Sniečkaus gyventojai ateiviai lietuvių kalbai darosi palankesni už daugelį Šalčininkų ir Vilniaus rajonų žmonių, kurių tėvai ir protėviai čia gimė ir čia gyveno.

Ir visai sunku suvokti, kaip Poškonių apylinkės Tarybos pirmininkas gali šnekėti apie savo nutarimą „pratęsti šį laiką iki 2000 metų“ („K. T.“, 1989. 10.26). Pirma, yra Įsakas (jau tapęs įstatymu), ir jį reikia vykdyti, ne kurti savo nutarimus. Pagal Įsaką, laiką, per kurį reikia pereiti prie raštvedybos lietuvių kalba, gali pratęsti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, ne apylinkės Taryba. Ir antras dalykas, kaip apie „laiko pratęsimą“ galima kalbėti lietuviškoje Poškonių „saloje“, kodėl lietuvių interesai ir lietuvių kalba raštvedyboje čia dabar paminta ir tokią padėtį planuojama palikti iki 2000 metų? Kodėl Poškonių apylinkės lietuviai savo krašte turi būti pastumdėliai? Net Kalbos įsakas jų nepajėgia apginti. O juk jis, nepažeisdamas kitakalbių gyventojų teisių, Lietuvoje turi užtikrinti lietuvių kalbos pirmenybę.

Valstybinės lietuvių kalbos ir kitų kalbų santykius konkretizavo specialus Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas (spaudoje paskelbtas 1989.02.21). Jis patikslina, kad gyventojai turi teisę įstaigoje gauti „reikiamą dokumentą lietuvių ar rusų kalba“, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos prie valstybinės kalbos pereina „atsižvelgiant į kolektyvo nacionalinę sudėtį“, „daugiakalbiai kolektyvai prie renginių lietuvių kalba pereina palaipsniui“. Taigi lietuvių kalba visuomenei prievarta neprimetama, atsižvelgiama į kalbinę aplinką, kolektyvų nacionalinę sudėtį ir, suprantama, į žmogaus dirbamą darbą.

Lietuviškai turės išmokti gyventojus aptarnaujančių įstaigų vadovai ir darbuotojai, jiems reikės mokėti bendrauti su lietuviškai kalbančiais interesantais. Tam užtenka šnekamosios kalbos minimumo, — per porą trejetą metų tiek galima pramokti[11]. Raštvedybos tvarkytojams keliami didesni reikalavimai, ir tam tikslui nesunku parinkti lietuvių kalbą gerai mokantį žmogų. Eiliniams žmonėms — darbininkams, traktorininkams, melžėjoms — kalbos mokėjimo reikalavimai netaikomi, lietuvių kalbos per jėgą jiems niekas neprimeta.

Kas lietuviškai dar nemoka, tie įstaigose, Įsako žodžiais tariant, aptarnaujami „ir kita abiem pusėms priimtina kalba“, o Nutarimas papildo, kad „tvarkydami asmeniškus reikalus“, gyventojai gali „gauti atsakymą ir reikiamus dokumentus lietuvių ar rusų kalba, kuria pageidauja“. Įsidėmėtina, kad rusų kalba aptarnaujama, kai interesantas „pageidauja“, kita kalba — jei ji „abiem pusėms priimtina“. Tokia nuostata nereiškia, kad rusų kalba yra Lietuvos TSR valstybinė kalba. Konstitucijos pataisa ją vadina „TSRS tautų bendravimo priemone“, bet tai mūsų reikalui ne pats geriausias apibūdinimas. Pirma, Lietuvoje „tautų bendravimo priemonė“ yra ir lietuvių kalba, o antra, tas terminas netinka oficialiai vartosenai. Čia tiksliau būtų sakyti — sąjunginio, arba federacinio, bendravimo kalba[12].

Kitos Lietuvos gyventojų kalbos tokios funkcijos neatlieka, todėl nėra oficialios kalbos. Jos nevartojamos nei federaciniam (Sąjungos) bendravimui, nei oficialiajai Lietuvos raštvedybai, bent jau negalima užtikrinti tokios vartosenos. Jų gali nemokėti įstaigų ar organizacijų vadovai ir darbuotojai. Pagrindinės socialinio gyvenimo sritys, kur vartojamos įvairių Lietuvos gyventojų kalbos, yra švietimas, kultūrinė veikla ir spauda. Tie principai tinka ir lenkų kalbai. Lietuvoje ji — lenkų socialinio ir kultūrinio gyvenimo kalba, tokia pat kaip baltarusiams — baltarusių, žydams — žydų, karaimams — karaimų…

Siūlymui Vilniaus krašte skelbti lenkų valstybinę kalbą negalima pritarti todėl, kad tai reikštų dar vieną (juridiškai įteisintą) to krašto nutautinimo etapą. Be to, toks reikalavimas turi politinį atspalvį — suponuoja ypatingą to krašto statusą. Ir patys lenkų teritorinės autonomijos propaguotojai skelbia, kad „kalbinė autonomija neatskiriamai susieta su teritorine autonomija“ (J. Rogielewicz, „Cz. Sz.“, 1989.07.19).

Aiškinama, jog autonomija — lenkų kalbos gynimo ir apskritai lenkų savigynos veiksmas. Iš tikrųjų kalbos ir administracinės autonomijos ryšys atvirkščias — atskira valstybinė kalba būtų pirmas administracinio vieneto ir pirmas Lietuvos suskaldymo požymis. Čia (Lietuvoje) gyvenantys ir oficialias pareigas einantys lietuviai turėtų mokėti lenkų kalbą (tokių siūlymų, kaip sakyta, buvo ir spaudoje.—„Cz. Sz.“, 1988.12.10), lenkų kalba turėtų būti dokumentų blankuose, štampuose, antspauduose, pagaliau Vilniaus krašto gyventojų asmens dokumentuose. Būtų keliama vis naujų kitokių reikalavimų, pavyzdžiui, oficialioje kalboje būtų paskleistos sulenkintos vietovardžių formos, iškraipančios tų vietų istoriją, duodančios medžiagos klaidingai aiškinti jų kilmę ir apgaudinėti žmones (kad Solečnikais paversti Šalčininkai, kilę iš sol, Medininkai — iš žodžio miedz ir pan.).

Dėl vietovardžių reikia atskirai pakalbėti, nes iš jų jau irgi daroma problema — pradėta reikalauti įteisinti iškraipytąsias formas. Tai tik iš dalies kalbos problema, čia su ja susipina daug istorijos ir politikos dalykų. Lenkų spauda daugelį pasaulio vietovardžių rašo originalo forma, o lietuviškų pavadinimų atskirus rašmenis pakeičia savais. Bet tai nėra prie tarties taikoma transkripcija,—keičiami tik tie rašmenys, kurių neturi lenkų raidynas ir kuriuos sunku spausdinti dėl techninių priežasčių: š — sz, č — cz, ė — e… kažkodėl ir v — w. Taip rašomos formos, pvz.: Wilnius, Szalczininkai, Eisziszkes, jau turi kelių dešimtmečių tradiciją.

Kol lenkų veikla dar nebuvo pasukusi į radikalizmą, jų susirinkimų rezoliucijose keliami tik transliteracijos klausimai — reikalaujama: „Sutvarkyti pavardžių, geografinių ir istorinių vietovių (matyt, vietovių pavadinimų,—P. K.) transliteraciją“ („Cz. Sz.“, 1988.09.04). Nepraėjo nė pusmetis ir transliteracijos klausimą pakeičia „lenkiškų pavadinimų klausimas“: „Reikia spręsti lenkiškų pavadinimų klausimą — žodžių Wilno, Soleczniki, Swięciany etc. tarimą spaudoje, radijuje, televizijoje“ (R. Mieczkowski, „Cz. Sz.“, 1989.02.12).

Matyt, tas „klausimas“ Lietuvos lenkams pakištas iš šalies. Štai laiške iš Toronto išsakytas priekaištas „Czerwony Sztandar“ laikraščiui: „Iki šiol skaitytojus Lenkijoje užgauna (erzina) laikraštyje vartojamas miesto vardas Wilnius („Cz. Sz.“, 1989. 05.05). Po to iš pradžių Wilnius dingsta iš tekstų, o spalio mėnesį ir į laikraščio adresą įrašoma: Wilno. Iš Šalčininkų pasidairė Soleczniki, iš Švenčionių—Swięciany, iš Trakų — Troki, net iš Varėnos — Orany?!

Mums atsakys, kad tai tradicinės lenkų spaudoje vartotos, o Lenkijoje ir dabar vartojamos formos, kad tradiciniais vardais lenkiškai vadinamas ir vienas kitas kitų šalių miestas, pvz.: Londyn, Rzym. To nenuneigsi, bet juos nuo Lietuvos vietovardžių skiria keli dalykai: pirma, taip vadinami miestai su Lenkija nėra turėję politinių ar teritorinių kolizijų; antra, tai atskiri atvejai, o Lietuvos ištisų plotų (net visoje Lietuvoje esančios) vietovės vadinamos nelietuviškais vardais; trečia, Lietuvos vietovardžiai kartais iškraipomi neatpažįstamai: Šalčininkai — Soleczniki, Varėna — Orany, Vievis — Jewie, Ukmergė — Wiłkomierz. Čia jau reikia kalbėti ne apie tradicines formas, o apie tradiciją lenkinti Lietuvos vietovardžius. Ji atsirado tada, kai į Lietuvą buvo žiūrima kaip į Lenkijos (Žečpospolitos) dalį, o į lietuvių kalbą ir į lietuviškas vietovardžių formas žiūrėta su panieka [13].

Kai Lietuva buvo Rusijos provincija, jos vietovardžiai panašiai buvo rašomi ir rusų, ir kitomis kalbomis. Lietuvai atgavus valstybės statusą ir nustačius oficialius savo vietovių pavadinimus, juos perėmė ir kitos kalbos. Dabar Vilnius ir rusiškai, ir vokiškai, ir angliškai tapo — Vilnius, Trakai — visomis kalbomis — Trakai. Bent jau Lietuvoje taip rašome visomis kalbomis.

Miestų autentiškų pavadinimų formos yra tam tikras jų statuso požymis. Teises atgavusi pusė stengiasi atkurti ir tikrąjį pavadinimą, tą padėtį pripažįstanti pusė — jį respektuoti. Antai nepriklausomybę atgavusi Latvija Dvinskui (Dinaburkui) grąžino Daugavpilio, Estija Dorpatui (Jurjevui) — Tartu vardą. Tas formas priėmė ir buvęs tų miestų siuzerenas — Rusija, ir rusų kalba. Lenkija atkūrė atgautų vakarinių sričių miestų vardus — Wrocław, Gdańsk. Kaip atrodytų, jei vietos vokiečiai, ir apskritai vokiečiai, juos vadintų Breslau ir Dancig? Atrodytų, kaip buvusios būklės nostalgija!

Galima pasidžiaugti, kad Lenkijoje yra žmonių, suprantančių lietuvių nuotaikas ir lūkesčius, pagarbiai žiūrinčių į mūsų oficialiąsias vietovardžių formas: Antai Rytų Europos politinį suartėjimą skelbiančio žurnalo ,,Nowa Koalicja“ viršelyje yra žemėlapis, kur parašyta — Vilnius („V. N.“, 1989. 11.28).

Vilniaus krašto sulenkintieji vietų vardai yra tas pats, kas buvę germanizuotieji Prūsų Lietuvos vietovardžiai. Ir vieni, ir kiti — liūdnos istorijos liudininkai ir (anie buvo, šie gali būti) nesunkiai panaudojami kaip kreivas jos veidrodis. Vokiečiai aiškino, jog Prūsija — nuo amžių jų gyvenama, iš sulenkintųjų formų gali susidaryti vaizdą, kad čia nuo seno buvo lenkų kraštas. O gal yra norinčių tokį vaizdą kurti?

Daugelio smulkiųjų vietų (kaimų) vardų sulenkintosios formos paskleistos tik Lenkijos okupacijos metais, jų negalima laikyti nė tradicinėmis lenkų kalbos formomis, juo labiau tai nėra „liaudies istoriniai ir kultūriniai paminklai“, kaip nori aiškinti J. Tomaševičius (J. Tomaszewicz, ,,Cz. Sz.“, 1989.08.29). Čia nuo amžių buvo Lietuva ir jos istorijos paminklai yra lietuviškieji vietų vardai. Žmonės laisvi pasirinkti tautybę ir kalbą, turime gerbti jų pasirinkimą, bet jeigu esame Lietuvos vaikai, privalome gerbti jos žemės kalbą — lietuviškus vietovardžius. Jie dera prie visų čia vartojamų kalbų.

Sulenkintosios (ar kitaip suslavintos) formos visiškai nepateisinamos oficialiojoje kalboje, nes trukdo identifikuoti vadinamas vietoves, yra kliūtis susigaudyti ir susišnekėti. Rusų kalba vartoja transkribuotas autentiškąsias formas, sudarytos ir patvirtintos jų transkribavimo taisyklės, kodėl lenkų kalboje turėtų būti kitaip? Būtų grynas nesusipratimas greta lietuviškai ir rusiškai vartojamų oficialių formų Trakai ir Tpaкай, Šalčininkai ir Шалчининикай oficialioje kalboje lenkiškai rašyti Troki, Soleczniki. Visomis kalbomis vartojamos formos turi būti vienodos[14]. Tai oficialiai įteisinti Lietuvos vietovių pavadinimai, kurių negalima kraipyti. Kad nebūtų painiavos, reikia sudaryti ir išleisti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo patvirtintų lenkų ir rusų kalba rašomų Vilniaus krašto vietovardžių sąrašą.

Jau vien vietovardžių byla, noras nuo „transliteracijos“ pereiti prie „lenkiškų pavadinimų“ (,,nazewnictwa polskiego“) rodo, kad Vilniaus krašto lenkų reikalavimai eina vis tolyn ir didyn ir pradeda kirstis su Lietuvos suverenumo principu.

Lietuvoje reikia užtikrinti ne vienodas lietuvių ir lenkų kalbų vartojimo sąlygas, o lenkiškai kalbančių žmonių teises. Tam nebūtinas jų kalbos valstybinis statusas. Pirma, valstybinės kalbos statusas nereglamentuoja privataus gyvenimo. Antra, įsakas „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“ visoms tautinėms mažumoms, taigi ir lenkams, užtikrina sąlygas savo kalba plėtoti visokeriopą kultūrinę veiklą — „turėti ikimokyklines įstaigas, pamokas ir bendrojo lavinimo mokyklas, rengti joms auklėtojus ir mokytojus, leisti knygas, laikraščius gimtąja kalba, steigti kalbos bei kultūros draugijas, klubus, muziejus, teatrus, ansamblius“. Visa tai Lietuvos lenkai turi, į juos su pavydu žiūri kitų TSRS vietų jų tautiečiai ir, reikia priminti — Lenkijoje gyvenantys lietuviai.

Imkime spaudą. Savo laikraščius Tarybų Sąjungoje turi tik Lietuvos lenkai: leidžiamas dienraštis ,,Czerwony Sztandar“ (dabar „Kurier Wileński“); kur gyvena lenkų, jų kalba spausdinami rajonų laikraščiai; lenkų kalba, lygiagrečiai su lietuvių, ėjo žurnalas „Moteris“ („Kobieta“), dabar pradėtas leisti „Magazyn Wileński“. Pridėkime pasirodžiusį Lenkų sąjungos laikraštį „Nazsa Gazeta“ ir nepriklausomą „Znad Wilii“. Be to, Vilniaus kioskai pilni Lenkijos Respublikoje leidžiamų laikraščių ir žurnalų. Lietuviams Lenkijoje lietuviški laikraščiai yra tik svajonė — Lietuvoje spausdinamų neturi kur nusipirkti, tenai leidžiamo iš viso nėra. Eina vienintelis mažytis žurnaliukas „Aušra“, ir tas pats tik kas trys mėnesiai (dabar, netekęs dotacijos, bepasirodo nereguliariai).

Nepalyginamos apskritai Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų kultūrinio gyvenimo sąlygos. Jų ir nelyginsime, tik pacituosime nedidelę ištraukėlę iš minėtosios „Aušros“. Išvardijusi teises, kurias kitataučiams suteikia įsakas „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“, ji rašo: „Mes, būdami kitataučiai Lenkijoje, galime tik pasvajoti apie tokias privilegijas. Kada mes turėsime bent mėnesinį, vienintelį laikraštuką, kada sulauksime vieną vienintelį kambarėlį redakcijai (ligi šiol turime juo dalintis su karo veteranais), kada galėsime į aukštąsias mokyklas stojamuosius laikyti gimtąja kalba? Kol kas girdime tik vieną ir tą patį, kad mūsų „Aušra“ — nuostolinga ir kad būtų geriausia, jeigu jos visiškai nebūtų“ (1989, Nr. 2/85, p. 33).

Lietuvos lenkai iki šiol turėjo, iš dalies ir dabar tebeturi vieną sunkesnę problemą — trūksta kvalifikuotų kultūros ir švietimo darbuotojų. Bet ir ši spraga taisoma — rengiamos darželių auklėtojos, Vilniaus kultūros mokykloje atidaryta speciali lenkų grupė. Yra geras būdas, kaip rengti lenkų mokyklų įvairių specialybių mokytojus: lenkų mokyklų auklėtiniai, priimti į bendras grupes kartu su lietuviais, pagal specialią programą atskirai gali išeiti lenkų kalbos kursą. Šitaip pasirengęs fizikas ar istorikas gali būti puikiausias lenkų mokyklos mokytojas. Reikalauti atskirų grupių būtų nerealu, juo labiau keista reikalauti atskiros lenkų aukštosios mokyklos, rengiančios įvairių sričių specialistus. Visų rūšių specialistai nerengiami net lietuvių kalba, — kiek jų baigia studijas kitose respublikose ir grįžę dirba Lietuvoje, lietuvių kolektyvuose. Lenkams reikia ne atskirų aukštųjų mokyklų, o sudaryti palankias sąlygas įstoti į esančias Lietuvos mokyklas ir čia studijuoti. Lietuvių ir lenkų bendros studijos pageidautinos ir todėl, kad padeda ugdyti tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą, kurio dabar, deja, dažnai trūksta.

Nevaržoma lenkams jų kalbą savo tarpe vartoti ir oficialiajame gyvenime. Ja tvarkoma jų kultūros įstaigų dokumentacija ir raštvedyba. Viešuose renginiuose kiekvienas gali kalbėti savo kalba (mišrioje auditorijoje, jei reikia, Įsakas numato vertėją). Įstaigose gyventojai, be lietuvių kalbos, gali būti aptarnaujami ,,ir kita abiem pusėms priimtina kalba“. Tarp tokių ,,abiem pusėms priimtinų kalbų“, suprantama, yra ir lenkų kalba. Tačiau lenkiškai aptarnauti nėra privalu; negalima užtikrinti, kad dokumentai būtų rašomi lenkų kalba. Svarbiausius oficialiuosius valstybinės valdžios dokumentus lenkų kalba skelbia rajonų laikraščiai ir ,,Czerwony Sztandar“.

Lietuvių ir lenkų kalbų vartojimo principas labai paprastas ir neginčytinas: lenkų kalba lenkams, lietuvių valstybinė kalba — Lietuvai, jos piliečiams. Todėl mūsų strategija ir darbo tikslas — išmokyti kitataučius lietuvių kalbos ir per ją įtraukti juos į Lietuvos socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Taip, ir į kultūrinį, nes kultūrinė autonomija nereiškia Lietuvos tautinių mažumų atsiribojimo nuo Lietuvos ir lietuvių kultūros.

Visi sutinka, kad iki šiol lietuvių kalbos mokymo reikalai buvo prasti ir dėl to visų pirma kalta mokykla — rusų ir lenkų mokyklos lietuvių kalbos dorai neišmokydavo. Minimos objektyvios priežastys: mažai pamokų, prasti vadovėliai, trūksta mokytojų… Bet svarbiausia, sakykime tiesiai, nebuvo tokio poreikio ir noro. Ypač jų trūko mokyklose, kur dėstomoji buvo rusų kalba. Tai patvirtina vienos mišrios Vilniaus mokyklos direktorius: „ . . . nemaža dalis tėvu, kurių vaikus mokoma rusų dėstomąja kalba ir kurie nuolat gyvena Vilniuje, neša pareiškimus, kuriuose prašoma jų atžalų nemokyti lietuvių kalbos“ („T. M.“, 1988.08.19).

Dabar požiūris, atrodo, keičiasi. Nauji vėjai padvelkė mokyklose, — padidintas lietuvių kalbos pamokų skaičius, rengiami nauji vadovėliai, susirūpinta rengti lituanistus specialiai Vilniaus kraštui. Gražiai pasielgė Kalesninkų tarybinis ūkis, pasižadėdamas skirti premiją lietuvių kalbos vadovėlio autoriui („T. M.“, 1988.08.03). Tai tarsi pagarbos pareiškimas čia skambėjusiai lietuvių kalbai, tarsi atsiprašymas už tuos, kurie kadaise ją skriaudė ir naikino.

Apie lietuvių kalbos mokymo trūkumus šneka net tie, kurie stojo prieš jos valstybinį statusą. Deja, jų priekaištai, ypač dėl mokytojų, turi skaudžios tiesos. Daug lituanistų trūksta Sniečkuje ir Šalčininkų rajone; vien Šalčininkų rajonui reikia bent dešimties lietuvių kalbos mokytojų. Pavyzdžiui, Eišiškių antrojoje vidurinėje mokykloje iš viso nėra lituanisto („K. T.“, 1989.10.26). Iš kur jų paimsi, jei iš visos Universiteto absolventų laidos (1989 m.) į Vilniaus kraštą vyksta vos… du lituanistai.

Per mitingus, visokiose organizacijose tiek daug patriotų, šnekančių apie Lietuvos atgimimą, apie „gyvąją jaunuomenės auką“ ir… tiek mažai patriotų darbininkų! Kokia nauda iš tuščiažodžio patriotizmo?! Tokia pat kaip iš reikalavimų, neparemtų konkrečiu darbu. Vienas čia atvykęs dirbti lituanistas svarbiau už dešimtį deklaracijų. Kiek jų prirašė „Vilnija“… ir kiek jų narių pasiryžo dirbti Vilniaus krašto mokyklose? Pareiškimais padėties nepakeis nė Lietuvos mokytojų sąjūdis, jei neras ir nenusiųs čia entuziastų „misionierių“. ,,Siūlyti spręsti reikalus“ lengviau negu surasti lituanistą Eišiškių vidurinei mokyklai. Kaip dažnai mūsų žodžiai skiriasi nuo darbų!

Kita vertus, kaip tragiškai tas kraštas nutolo nuo mūsų, kad čia vykstantį dirbti žmogų reikia vadinti „misionieriumi“!?

VISI ESAME LIETUVOS VAIKAI

Kaip panaikinti tą dvasinę ir kultūrinę demarkacijos liniją, kuri Vilniaus kraštą skiria nuo visos Lietuvos? Visų pirma reikia suprasti čionykštę būklę. Deja, daugelis nesuvokia, jog Vilniaus kraštas yra viena sunkiausių atgimstančios Lietuvos problemų. Dėl to daug kas padaryta ne taip, nemažai prasnausta, daugelis susigriebė per vėlai. Kiti, nesuvokdami to krašto ypatybių, buvo pasišovę viską sutvarkyti keliais mostais, pagal savo norus ir, užuot ieškoję talkininkų, prisidarė naujų priešininkų.

Čia mums iškilęs uždavinys yra be galo sunkus ir sudėtingas, nes reikia derinti du visai priešingus dalykus. Vienas iš jų — istorinė tiesa ir pareiga savo kalbai, antras — šiandieninė tikrovė, dabar čia gyvenančių žmonių sąmonė ir interesai. O dar prisideda politinės spekuliacijos, kurias pakursto tarpukario okupacijos atgarsiai. Tarp tos painiavos turime patys susigaudyti, mokytis šnekėti su oponentais, bet likti principingi.

Klysta, kas nutautusius Vilniaus krašto gyventojus nori be ceremonijų tuoj atlietuvinti, istorijos skriaudą taisyti tokiais būdais, kokiais ji buvo daroma. Šitaip nei lietuvių kalbos nepaskleisime, nei neatgaivinsime uždarytų lietuviškų mokyklų. Negana sudaryti jų sąrašus ir pateikti ministerijai ar rajono valdžiai ir įsivaizduoti, kad daug nuveikėme. Ne taip viskas paprasta.

Vaiko mokomąją kalbą renkasi tėvai, todėl prie lietuviškų mokyklų reikia eiti per tėvus — bendrauti su jais, rasti kalbą, patraukti į savo pusę. Čia daugiausia gali nuveikti mokytojai. Nuolat prisimenu buvusius kolegas V. Lekavičių, S. Sadauską, A. ir M. Trainavičius, dėl lietuviškų klasių varsčiusius kaimo trobų ir įstaigų duris, dėl atskiro mokinio klampojusius purvyną ir sniegą. Negaliu nepasidžiaugti nepailstamai šį darbą dirbančia buvusia savo mokine, Poškonių pradinukų mokytoja G. Dviliene.

Vilniaus kraštui, jo gyventojams ir mokykloms reikia tokių žmonių kaip buvęs Eišiškių, vėliau Vilniaus rajono švietimo skyriaus vedėjas A. Ziedeliūnas. Šeštojo ir septintojo dešimtmečio lietuviškų mokyklų būklę ir tuometines darbo sąlygas A. Ziedeliūnas yra aprašęs ,,Tarybinio mokytojo“ laikraštyje (1988.10.07). Iš straipsnio, be kita ko, matyti, kaip energiją ir patriotizmą jis mokėjo derinti su taktu ir realybe.

Tokia buvo ir tuometinio švietimo ministro M. Gedvilo taktika. Pasak to laiko Švietimo ministerijos inspektoriaus V. Liutiko, M. Gedvilas ,,Lietuvos mokyklos nacionalumo problemą [. . .] laikė svarbiausia savo, kaip patrioto ir pareigūno, prerogatyva“ („T. M.“, 1988.09.30). Jam reikėjo gydyti lietuviškų mokyklų uždarinėjimo žaizdas. Iš darbo patirties žinau, kad V. Liutikas ir M. Gedvilas lietuviškų mokyklų atgimimą tikrai skatino ir palaikė, bet to nenorėjo daryti ir nedarė prievarta: „Mes negalime kovoti už lietuviškas mokyklas sulenkintame krašte tokiais metodais, kokiais čia buvo kuriamos lenkiškos mokyklos“, — kalbėjo ministras („T. M.“, 1988.09.30).

Kai po M. Gedvilo švietimo ministru tapo A. Rimkus, lietuvių kalbos ir lietuviškų mokyklų reikalai Vilniaus krašte vėl pablogėjo. Stropiai vykdydamas „suartinimo“ politiką, jis nemažai prisidėjo prie Vilniaus krašto mokyklų rusinimo. Ima baimė, kad ir Liaudies švietimo ministerijos vadovybė (turiu galvoje tą, kuri buvo 1989 m.) gali neatlikti savo pareigos lietuvių kalbai ir Vilniaus krašto lietuvių mokykloms. Kartais atrodo, kad ministrui labiau rūpi lenkų aukštoji mokykla nekaip Vilniaus krašto lietuvių kalbos mokytojai ir lietuvių mokyklos. Skaudu, kad ministro pavaduotoja, pati kilusi iš Poškonių kaimo, baigusi Poškonių aštuonmetę ir Dieveniškių vidurinę mokyklas, užmiršo kelią į jas, pasidarė abejinga, kad čia blogėja lietuvių kalbos reikalai[15].

Lietuviškos mokyklos ir klasės labai svarbu, bet tai ne vienintelis, o dabartinėmis sąlygomis ir ne tikriausias būdas, kuriuo Vilniaus kraštą galima suartinti su visa Lietuva. Lietuvai reikia visų jos sūnų ir dukterų, nesvarbu kokia tautybė įrašyta pase, kokią mokyklą jie ar jų vaikai lanko. O jiems savo ruožtu reikia Lietuvos, jos glostančios rankos ir lietuvių kalbos, kuri padės mums susišnekėti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nuo mūsų kalbos ir kultūros nutolusiems savo tėvynainiams turime būti atidūs, taktiški, mokėti paveikti žmogaus sąmonę ir jausmus. Tik šiluma tegali pabudinti sustingusius tautos palikuonių genus.

Prisimenu istorijėlę su lenkų klasės mokiniu, kilusiu iš perpus nutautusio kaimo, kurio vieni vaikai ėjo į lietuvių, kiti — į lenkų klases. To mokinio pavardė žurnale buvo Kreč. Turėjau pavaduoti susirgusią tos klasės mokytoją. Prie lentos pakviečiau Kračių, o jis atsistojo ir paaiškino: „Ne Kračius, o Kreč“. — „Nesvarbu,— sakau,— Kreč ar Kračius, eikš atsakinėti“. Atsakinėjo gerai, parašiau, rodos, ketvertą. Pasilikom pasikalbėti po pamokos. „Kodėl,— klausiu,— negaliu tavęs vadinti Kračium, jei tavo tėvas Kračius, o motina Kračienė?“ — „Aš,— sako,— lenkas“. — „Kas kad lenkas, vis tiek Kračius“. Po keleto metų Vilniuje prieina ir pasisveikina jaunikaitis. Matydamas, kad nepažįstu, prisistato: „Kračius“.

Takto ir apdairumo reikia ne tik mokykloje. Užgautos žmonių ambicijos dažnai pridaro daugiau žalos nei naudos. Dėl jų esame praradę tam tikros Vilniaus krašto gyventojų dalies palankumą. Dažnai stebimės, kodėl tiek kitakalbių nusigręžė nuo mūsų, kaltiname, kad pasidarė ne mūsų draugai. Kalti ir mes patys, kad Lietuvos atgimimo metu juos pamiršome, kitus savo „patriotiniu maksimalizmu ir fanaberija“ gal ir išgąsdinome. O galėjome patraukti į savo pusę, jei būtume buvę apdairesni. Kaip rašo E. Jansonas, „atvirai, tiesiai kalbantis, nevaidinant orakulo ar pitijos, su jais puikiausiai galima susikalbėti, išsiaiškinti daugybę tariamai neaiškių klausimų… O dabar pjaunam piktžoles, ne mūsų apsėtame, bet mūsų apleistame lauke išdygusias. Ir vėl ieškome kaltų, nekaltindami savęs“ („Atgimimas“, 1989.10.20—27).

Patraukti svyruojančius buvo bene pirmasis lenkų aktyvistų rūpestis. Jis viename susirinkime buvo taip nusakytas: „Reikia ieškoti kelių pas tuos, kurie abejoja, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių yra tolimos mūsų problemos. Tai jiems reikia pagalbos, tai pas juos reikia eiti“ („Cz. Sz.“, 1988.09. 04). Ir, reikia pripažinti, tų kelių jie rado. Lietuviai daugiau pasikliovė savo konstitucinėmis teisėmis ir rūpinosi dokumentais, lenkai — konkrečiai veikė. Kai mus 1989 m. pradžioje buvo apėmęs karštis taršyti ne taip jau prastą įsako projektą, jie rengėsi gyventojų surašymui — agitavo svyruojančius užsirašyti lenkais. Tokį lenkų telkimąsi ir aktyvumą turėtume sveikinti, jei jo rezultatai nebūtų naudojami prieš lietuvių kalbą ir Lietuvos interesus. Akivaizdžiausias pavyzdys, kad lenkų gyventojų procentai pateikiami tarp argumentų, kuriais teisinamos lenkų administracinės apylinkės ir rajonai.

Lietuvių ir lenkų santykiai turi vidinio dramatizmo, kuris nebūdingas lietuvių santykiams su žydais, karaimais, totoriais, rusais… Su visais ryšiai paprasti ir aiškūs, o daugelio Lietuvos lenkų tautybė rodo ne etninę kilmę, bet kultūrinę orientaciją. Lenkai dažnai net pabrėžia, jog jie lenkai todėl, kad save laiko lenkais. Bene akivaizdžiausiai tokią pažiūrą ,,Czerwony Sztandar“ laikraštyje specialiai Lietuvos lenkams yra išdėstęs Lenkijos mokslų akademijos profesorius J. Jasinskis (J. Jasiński): „Gal dar reikia patikslinti, kaip nustatyti tautinę priklausomybę. Taigi man rodos, kad kiekvienas priklauso tai tautai, kurios dalis jaučiasi esąs. Kitaip sakant, tautinę priklausomybę lemia apsisprendimas, ne svetimas sprendimas ar kokių tolesnių ar artesnių protėvių tautinė priklausomybė. Pasakysiu dar daugiau, suaugusių vaikų atveju jos nelemia net jų tėvų tautinė priklausomybė“ (1989.06.20).

Kokių Šakių, Biržų ar Salantų žmonėms tokia „filosofija“ sunkiai suprantama ir atrodo amorali, bet iš Vilniaus krašto ar lietuvių ir lenkų santykių istorijos jos neišbrauksi. Ir ne visada čia viskas aišku ir paprasta: tėvas baltas, o sūnus jau juodas. Ne vienas, paklaustas, kokios jis tautybės, galėtų pakartoti A. Herbačiausko žodžius: „Taigi kad aš žinočiau!“ Nobelio premijos laureatas, Lietuvoje užaugęs lenkų poetas Č. Milošas moka elegantiškai pasakyti: „gimiau lenkiškai kalbančioje šeimoje ant lietuviškai pavadintos upės kranto“ („L. M.“, 1989. 04.15). Aukštos kultūros žmogus savo tautinį orumą gražiai suderina su pagarba Lietuvai, savo gimtinei — tai padaro nesiginčydamas su istorija, neneigdamas jos tiesos. Ir dabartinius Lietuvos lenkus jis stengiasi vadinti „lenkiškai kalbančiais Lietuvos gyventojais“, (Vilniaus televizija, 1989.10.10). Ne taip, kaip tie, kuriems lenkai — „lenkų kilmės Lietuvos gyventojai“, net ir tie, kurių lietuviška kilmė aiški kaip dukart du — keturi.

Taigi lietuvių ir lenkų problemos dažnai esti susipynusios tarp tos pačios etninės kilmės žmonių, vienos šeimos viduje[16] ar atskiro žmogaus sąmonėje. Pasitaiko, kad tų pačių tėvų vaikai būna skirtingos tautybės, žmogus gali būti dėl jos neapsisprendęs, jo orientacija gali keistis. Kaip tik tuos žmones norima atitraukti nuo to, kas lietuviška, juos stengiamasi paveikti pasakymu „lenkų kilmės gyventojai“. Dėl jų kultūrinės orientacijos lenkų aktyvistai kovoja, švelniau tariant — varžosi su lietuviais, ir ne tik su lietuviais. Nuo seno čia buvo įpinti baltarusiai, o dabar prisidėjo ir rusai.

Vilniaus krašte yra susipynusios lietuvių—lenkų—rusų problemos, tiksliau sakant, lietuvių—lenkų—rusų kalbinės orientacijos problemos. Jas dar labiau painioja asimiliacijos reiškiniai. Bendroji asimiliacijos kryptis tokia: nuo lietuvių kalbos (per baltarusių kalbą arba tiesiogiai) prie lenkų kalbos, nuo lenkų — prie rusų kalbos. Dėl to aiškios orientacijos neturintys (ar ją prarandantys) lenkai pastaraisiais metais krypo ne į lietuvių, o į rusų pusę[17]. Jų rusėjimas vyko labai greit ir lengvai,— tai matyti iš rusiškų mokyklų plitimo ir nusistatymo prieš kitas kalbas, išskyrus rusų kalbą; prieš lietuvių kalbą— ypač. Pastaruoju metu nemažai jų prisidėjo prie rusiškojo šovinizmo idėjas propaguojančios „Jedinstvos“[18]

Nesunku suprasti, kodėl nulenkėjimo procesas daug greitesnis už sulenkėjimą. Pirmą kartą nutaustama, kaip sakyta, per kelias kartas. Skausminga pirmą kartą prarasti kalbą, kraujo ryšiais susietą su protėvių žeme, o jų netekęs žmogus, tauta ar jos dalis darosi panašūs į persodintą, šaknų dar nesuleidusį medį, kurį lengvai gali sodinti į kitą vietą. Prigimties balsą nustelbia prisitaikymo ir patogumo instinktas, padedantis ir patiems lengviau įsitaisyti, ir vaikus ,,į žmones išleisti“.

Lietuviai tiesiogiai (be tarpinės grandies) nerusėja; tos vietos, kurios anksčiau nulietuvėjo, pastaraisiais metais labiau surusėjo. Tai vaizdžiai matyti iš P. Gaučo pateiktos mokyklų schemos: apie Šalčininkus beveik visos mokyklos pasidariusios rusiškos (…), apie Eišiškes (greta lietuviško Varėnos rajono) — išlikusios lenkiškos (…) („Tarybinė mokykla“, 1989, Nr. 3, p. 18).

Paradoksas, kad nutaustantys lietuviai lenkams patikimesni už jau nutautusius. Pirmieji pagal asimiliacijos kryptį artėja prie jų iš kairės, antrieji tolsta į dešinę. Dėl to lenkų veikėjai ne tiek stengiasi išsaugoti anksčiau susiklosčiusias lenkiškos orientacijos vietoves, kiek skverbiasi į silpnąsias lietuvių vietas.

Būdinga, kad lenkiškų klasių atkakliau reikalaujama ne rusų, o lietuvių mokyklose — Trakų Vokėje („Tiesa“, 1989.06.06), Jauniūnuose („Cz. Sz.“, 1989,09.10). Kitur, pavyzdžiui, Sudervėje, atsiranda žmonių, kurie negali nurimti, kad greta lenkiškos grupės įkuriama lietuviška vaikų darželio grupė; jiems „tiesiog galvą skauda“ „nuo lietuviškai šnekančių vaikų“. Jų supratimu, tokią grupę įkūrusi darželio vedėja lenkė „išdavė. .. apylinkės interesus“[19] („Tiesa“, 1989.10.15). Dėl rusiškų grupių ir klasių tokių protestų, bent iš spaudos, nematyti.

Lenkų šovinistai nenuleidžia akių nuo Dieveniškių,— ši nuo seno žinoma lietuvių „sala“ dažnai vaizduojama kaip lenkų kraštas. Kad ši pažiūra paplitusi ir kad ji skleidžiama, matyti iš tokio pavyzdžio: TSRS liaudies deputatas A. Brodavskis iš televizijos ekrano (1989.07.06) Dieveniškių profesinę technikos mokyklą pamini kaip bazę, iš kurios galima pradėti kurti lenkų aukštąją mokyklą (?!).

Ir lenkų apylinkės Šalčininkų rajone pradėtos skelbti ne kokiuose Turgeliuose ar Jašiūnuose, o nuo Eišiškių ir Dieveniškių. Eišiškės įėjo į plotą, nutautintą Lenkijos okupacijos metais, o su Dieveniškėmis rūpinamasi dabar taip padaryti arba pavaizduoti, kad jau taip yra. Lietuviška sala lenkų autonominiame rajone — krislas akyje, todėl pasirūpinta jį iš anksto sutrinti. Autonomija čia paskelbta ne vietos žmonių ir ne vietos Tarybos iniciatyva,— pasinaudota proga, kad jos pirmininkas sirgo. Dvi lenkės deputatės,— viena ateivė iš Baltarusijos, kitos tėvas — tikriausias lietuvis,— teigė, jog už autonomiją balsavo visi deputatai, o autonomija skelbta, kad 80 proc. apylinkės gyventojų— lenkai. Išeitų, kad už lenkų apylinkę balsavo ir lietuviai arba. .. jų iš viso nebeliko?! Man, čia dirbusiam, šio krašto praeitį žinančiam žmogui, aiškino, jog lenkai čia gyveno jau šešioliktame amžiuje. Galima įsivaizduoti, kaip dalykai nušviečiami kitiems, kokios fantazijos kalamos į galvą mokiniams?!

Ypatingą dėmesį Dieveniškėms rodo Lietuvos lenkų sąjungos leidinys „Nasza Gazeta“. Šiaip apie apylinkių susirinkimus jame iš anksto nerašoma, o viename iš pirmųjų numerių (1989.11.20) reklamuojamas Dieveniškėse vyksiantis Lenkų sąjungos būrelių bendras susirinkimas ir kažkokia Lenkijoje esanti „Dieveniškių ir apylinkių mylėtojų draugija“. Negirdėti, kad ten būtų atskirų Lietuvos miestelių ar apylinkių mylėtojų draugijos, bent spaudoje apie jas nerašoma. Tikriausiai nėra ir tokios Dieveniškių draugijos. Ją veikiausiai sugalvojo Šalčininkuose ar Šalčininkų rajone gyvenantys „milosnikai“, trokštantys, kad Dieveniškės būtų paskelbtos lenkų kraštu. Ko tik neprigalvojama: Dieveniškių lenkų apylinkė, Dieveniškių mylėtojų draugija, Dieveniškių lenkiška aukštoji mokykla… Betrūksta karalystės[20].

Tad kas gi tie Dieveniškių ,,lenkai“, kuriems ,,prireikė“ autonomijos? Jų dažniausios pavardės — Siliuk, Butrim, Staniul, Banel, Dvinel, Pukel, Grudel, Kuklys, Gaidys, arba Kuklis, Gaidis, kaip vadinami lenkiškai. Yra tokių kaip Kreč, Dudoit, Žemoit ir Žamoit.

Šešioliktojo amžiaus šaltinių neturiu, tad pasiremsiu vėlesniais. Dieveniškių mokytojas Grigorijus Avsiukas 1877 m. rašė, kad Dieveniškių valsčiuje (jis apėmė ir dabar Baltarusijai priklausančias Kauleliškes) „kalbama daugiausia lietuviškai, o kai kuriuose kaimuose šiek tiek baltarusiškai ir lenkiškai“ (Dieveniškės, V., 1968, p. 41). Varšuvoje 1881 m, išleistas „Slownik geograficzny. . .“ (p. 291) apie Dieveniškių apylinkių kalbą rašo trumpai ir aiškiai: „Vietiniai valstiečiai kalba lietuviškai“. Kai po Vilniaus krašto grąžinimo buvo tikslinama Lietuvos ir Baltarusijos riba, Dieveniškės išskirtos iš jau tada nebelietuviškų gretimų valsčių ir priskirtos Lietuvai. Mat devynios dešimtosios vietos gyventojų sakėsi esą ir rašėsi lietuviai; išsiimdami pasus, lietuviais užsirašė 9100, lenkais —110 žmonių (dar buvo žydų, baltarusių ir rusų) („L. M.“, 1989.09.23).

Ir štai lietuvių tik keliolika procentų arba, jei remsimės balsavimo rezultatais,— jų iš viso nebeliko. Rodos, nei maro, nei tvano nebuvo, „Armija krajova“ ištisai nešienavo, į Sibirą visus lygiai vežė, į Lenkiją emigravo lenkai, tad kur dingo lietuviai? Iš kur tie 80 proc. lenkų? Taigi kad iš lietuvių! Ar reikia akivaizdesnio įrodymo, kad dauguma Lietuvos lenkų yra sulenkėję lietuviai arba švelniau tariant — lietuvių kilmės.

Paskutiniais duomenimis, iš Dieveniškių stengiamasi „išgyvendinti“ lietuvius specialistus. Paskelbus čia lenkų apylinkę, jos buvęs pirmininkas lietuvis pakeistas atvykėle iš Baltarusijos, aktyvia „jedinstvininke“ R. Dmuchovskaja, dirbusia ūkio vyriausiąja agronome. Nors ūkyje dirba studijas su pagyrimu baigęs agronomas J. Butrimas, bet vyriausiasis agronomas atsikviestas iš Baltarusijos („Tiesa“, 1989.12.05).

Dieveniškių pavyzdys rodo, kad Vilniaus kraštas, kur galima, ir dabar tebelenkinamas,— gožiami senieji lietuvių kalbos vartojimo židiniai, iš žmonių sąmonės dildomi dar likę lietuvybės atšvaitai. O kad toji veikla būtų sėkmingesnė, stengiamasi traukyti ryšius su praeitimi arba juos nuneigti. Todėl radikaliuosius lenkų veikėjus taip erzina net užuominos apie daugelio Lietuvos lenkų lietuvišką kilmę, nors patys tuo neabejoja. Negali abejoti, nes pakankamai išmano istoriją, nėra tokie kalbos mokslo tamsuoliai, kad nesuprastų, kokios kilmės yra pavardės Kairys, Gaidys, Grudel, Vanagel, Mažul, Staniul ir daugelis kitų. Čia jie nepripažįsta nei faktų, nei logikos, nei diskusijų taisyklių.

Galima suprasti ir reikia gerbti paprastą kaimietį, kuris remiasi savo logika ir sako: atsimenu iš vaikystės, kad (sakysim, Nemenčinėje ar Maišiagaloje) žmonės šnekėjo lenkiškai, mano tėvai ir seneliai buvo lenkai. Tas istorijos tarpsnis, kurį šis žmogus atsimena, iš tikrųjų rodo jo lenkišką kilmę. Pagal savo istorijos suvokimą jis visiškai teisus, o kas buvo prieš senelius, prieš šimtą ar du šimtus metų, jis nesiginčija. Bet kaip suprasti Lietuvos lenkų sąjungos pirmininką J. Senkevičių, kaltinantį lietuvius „istorijos ir statistikos falsifikavimu“ (J. Sienkiewicz, ,,Cz. Sz.“, 1989.10.07), ar žurnalistą R. Vasilevskį, kuriam lietuviška Kalesninkų praeitis — „iš piršto išlaužta teorija“ („Cz. Sz.“, 1989.02.08)?

Kad čia ne istorijos tiesa, o kiti dalykai lemia, rodo Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimo rezoliucija, kurioje „Lietuvos lenkų kilmės teorija“ užmerktomis akimis išvadinama ,,pseudomoksline“ (,,Cz. Sz.“, 1989.06.14). Kam čia ta teorija? Užtenka faktų, jų nenuneigsi. O tą teoriją, beje, pirmieji ne lietuviai sukūrė, o istorijos tiesą gerbiantys lenkų mokslininkai. Karščiausi veikėjai, tokie kaip J. Tichonovičius, pyksta ir ant jų, kai šie apie tai užsimena. Štai kaip jis priekaištauja profesorei Z. Kužovai (Z. Kurzowa): „Turiu pasakyti, kad tas formuluotes vietos lenkai priėmė labai nepalankiai, tiesiog pasipiktinę“ (,,Cz. Sz.“, 1988.12.22). Reikia patikslinti, kad istorijos tiesa piktina ne visus lenkus, o tik tokius kaip J. Tichonovičius. Jo baramoji autorė nieko neįžeidė, tik buvo parašiusi, kad „lenkų liaudinės šnektos pradėjo atsirasti išimtinai baltarusių—lietuvių pariby po valstiečių paleidimo iš baudžiavos 1864 metais“.

Kodėl taip užsigaunama dėl lietuviškos kilmės paminėjimo, — beveik taip pat, kaip seniau bajoras mužiku pavadintas? Argi lietuviška kilmė tokia negarbinga? Adomas Mickevičius nebijojo rašyti esąs „lietuvių giminės“ (,,gente Lituanus“), Jogaila, Lenkijos karalius, buvo lietuvių kilmės, o lenkai jį gerbia labiau negu lietuviai; pagaliau ir J. Pilsudskis turėjo lietuviško kraujo. Prisimenu ne vieną lenką, pasakojusį, jog jo tėvas ar senelis dar mokėjęs lietuviškai. Nei jie tuo gyrėsi, nei savo kilmės drovėjosi. Žinojo, ir tiek. Iš to politikos nedarė.

Tad iš kur vis dėlto tos užgaulės ir emocijos? Pirma, varžomasi, kaip sakyta, dėl dalies žmonių kultūrinės ir tautinės orientacijos. Mes, žinoma, norėtume, kad kuo daugiau lietuvių palikuonių išgirstų lietuvišką protėvių šauksmą; skaudu, kad tirpsta ir taip nebedidelė mūsų tauta. Antra, apsisprendusius lenkiškos tautinės sąmonės žmones užgauna kartu su kilmės priminimu daromos etinio pobūdžio užuominos ar primygtinis noras juos grąžinti į lietuvybę. Artimoji lenkiškoji kilmė (tėvai ir seneliai jau lenkai) realesnė už abstrakčiąją lietuviškąją (proseneliai buvo lietuviai). Gerbti tėvų papročius ne mažesnė dorovinė vertybė už pagarbą prosenelių kilmei ir jų atminimui. Pagaliau trečias dalykas, ne visi Lietuvoje gyvenantys lenkai yra lietuviškos kilmės. Jiems aiškinti ir ginti savo kilmę, savaime suprantama, yra žeidžiantis dalykas.

Kalbėdami apie Lietuvos lenkų lietuvišką kilmę, turime galvoje ne visus lenkus, bet, šiaip ar taip, didžiulę jų daugumą. Pagaliau čia svarbiausia ne skaičius. Esmė ta, kad Vilniaus kraštas nuo amžių buvo lietuvių gyvenamas, čia kūrėsi mūsų valstybė ir senoji istorija, čia pastatyta pirmoji sostinė Trakai ir senasis Gedimino miestas… Negi Gediminas Vilnių būtų kūręs nelietuvių krašte?! Ne! Tas kraštas nutauto vėliau, jau naujaisiais laikais. Ne kolonizuotas buvo, ne lenkų ateivių apgyventas, o nutauto.

Nei senaisiais, nei naujaisiais laikais jo gyventojų sudėties ateiviai iš esmės nepakeitė. Kaip yra rašęs prof. Z. Zinkevičius, ,,perdėm fantastiška“ yra politikuojančiųjų lenkų istorikų keliama mintis, kad tą kraštą sulenkino čia XIII—XIV a. atvaryti karo belaisviai. Masinės migracijos, juo labiau valstiečių migracijos, nebuvo nė po Liublino unijos (Z. Zinkevičius, „V. N.“, 1988.10.14).

Daugiausia lenkų čia buvo atvykę tarpukario okupacijos metais: minima, kad į tuometinį Vilniaus kraštą iš Lenkijos vidinių vaivadijų atsikraustė nuo 80 (V. Liauška. „K. T.“, 1989.07.01) iki 150 tūkstančių kolonistų („Vilniškis“, „L. M.“, 1989.09.09). Bet atvykėliai sudarė nedidelę to krašto gyventojų dalelę, ir poveikį darė ne jų skaičius, o veikla — jie pagreitino ir padėjo vykdyti vietos gyventojų lenkinimo politiką. Po karo didelė jų dauguma emigravo iš Lietuvos, o kurie ir liko, tiems netinka žodžiai, kad čia gyvena nuo „senelių prosenelių“.

Diskusijoje su lenkais svarbiau ne atskiri žmonės, o pats reiškinys ir jo padariniai. Mums visiškai tas pats, ar kurioj nors vietoj gyvenantys lenkai yra lietuvių kilmės, ar ne; neskaičiuojame, kiek yra vienų ir kiek kitų. Mums reikalinga tiesa, kad tam tikroje dabar lenkų gyvenamoje vietoje kadaise gyveno lietuviai, sakysim, kad Mickūnuose, kur nuplėšta Lietuvos vėliava, kur buvo susirinkę lenkų administracinių autonomijų skelbėjai, lietuviai gyveno devynioliktojo amžiaus pradžioje, o Eišiškėse — dar šiame šimtmetyje. Didžioji Lietuvos lenkų dalis teisūs sakydami: „Čia mūsų žemė. Čia nuo amžių gyveno mūsų seneliai ir proseneliai“, tik reikia pridėti — ,, . . . kurie kadaise kalbėjo lietuviškai“ (bent jau proseneliai).

Taigi diskusija dėl Lietuvos lenkų kilmės nuo atskirų žmonių ar žmonių grupių etninės praeities pereina prie Vilniaus krašto lenkų bendruomenės ištakų. Lietuvos lenkų sąjungos veikėjai, neigdami lietuviškąją savo bendruomenės kilmę, nori jos išlakąs nukelti į pradžių pradžią arba bent į tolimus amžius — vadina save nuo amžių čia buvusia, prigimtine (pagrindine, svarbiausia) gyventojų grupe (lenkiškai — „rdzenna grupa etniczna“). Būdinga, kad tokie teiginiai skelbiami programiniuose Lietuvos lenkų sąjungos dokumentuose: suvažiavimo rezoliucijoje lenkai vadinami „prigimtine (pagrindine) tos žemės etnine grupe, turinčia daugelio amžių tradicijas“ („Cz. Sz.“, 1989.06.14); Lenkų sąjungos laikraščio „Nasza Gazeta“ pirmojo numerio (1989.10.22) įvadiniame straipsnyje, kurį pasirašė J. Senkevičius, lietuviai ir lenkai laikomi „dviem prigimtinėmis (pagrindinėmis) tos žemės tautomis“.

Čia ne poetiniai įvaizdžiai ar paprastas noras pasiginčyti su istorija, o Lietuvos lenkų sąjungos vadovų nuostata, leidžianti daryti politines išvadas. Jei sakoma, kad Vilniaus krašto lenkų bendruomenė yra „prigimtinė“ tos vietos „tauta“, tai ji turi turėti ir „prigimtines“ to krašto teises — administracinį (valstybinį) vienetą su savo centru (sostine), valstybinę kalbą, lenkiškus vietovardžius ir 1.1. Jei ji vienodomis prigimtinėmis teisėmis gretinama su lietuvių tauta, tai gali pareikalauti ir federacinių ryšių su ja; jei lenkai Vilniaus krašto „prigimtinė tauta“ („rdzenny nardo“), tai jie čia gali turėti prioritetą. Dėl to Šalčininkų rajone pasakoma — „ten pas jus, Lietuvoje“, o kartais ir pasiūloma važiuoti į „savo Lietuvą“.

Sunku patikėti, kad dabar, 1989 metais, Vilniaus centre lenkai galėjo skanduoti: „Litwini, do Kowna!“ O skandavo („Vilniaus balsas“, 1989.11.20). Taip gali elgtis ne tikri lenkai, mokantys gerbti save ir kitus, o nutautę ir mankurto liga užsikrėtę vietos gyventojų palikuoniai. Nutautę žmonės dažnai darosi didžiausi savo buvusios tautos priešai. Prisiminkime V. Leniną, kuris, turėdamas galvoje gruziną Ordžonikidzę ir lenką Dzeržinskį, yra rašęs, kad „surusėję kitataučiai visada persūdo — stengiasi būti rusiškesni net už pačius rusus“ („Pilnas raštų rinkinys“, 1988, t. 45, p. 352). Apie sulenkėjusius lietuvius, spjaudančius „ant visa to, kas jo tėvų yra“, yra rašęs Vaižgantas (Raštai, t. 2, p. 199). Pagaliau ir „Czerwony Sztandar“ cituoja vieno Punsko lietuvio žodžius apie kai kurių nutautusių lietuvių priešiškumą lietuviams („Cz. Sz“, 1989.02.02).

Visiems turime tvirtai pasakyti, kad senoji Vilniaus krašto praeitis tikrai buvo lietuviška. Šioje žemėje glūdi lietuviškos šaknys, jas tik vėliau tepradėjo kloti kitų kalbų ir kultūrų apnašos. Kada kaimuose, valstiečių aplinkoje, pradėjo rastis lenkų šnektos, priminsime Z. Kužovos žodžius — ,,po valstiečių paleidimo iš baudžiavos 1864 m.“. Paties Vilniaus ilgesnė ir sudėtingesnė istorija, tik jokiu būdu ne tokia, kaip aiškina J. Senkevičius,— kad Vilniaus „praeitis daugiausia lenkiška“, o jo „šventovių ir rūmų sienos“ esančios „pastatytos lenkų“ („Nasza Gazeta“, 1989.10.22). Kaip lengvai nubraukiamas Gediminas, Gediminaičiai, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Vilniuje paskelbta Nepriklausomybė, Universiteto įkūrimas, Katedra… O dėl „rūmų sienų“ yra atsakęs K. Boruta: ,,Mums protėviai — baudžiauninkai — pastatė Vilniuj rūmus“.

J. Senkevičius (ten pat) priekaištauja lietuviams, jog jie turi daug iš tolimos senovės einančių nuoskaudų ir išvardija jų pretekstus: „Lietuvos krikštas ir Unija, Jogaila ir Žalgiris, Želigovskis ir tarpukario laikotarpis, pagaliau AK ir Vilnius“. Pirmiausia pasakysime, jog savo pažiūra į Vilnių tų nuoskaudų jis dar padaugina. Bet tai smulkmena, vienas nedidelis šapelis. Kur kas apmaudžiau, kad į vieną krūvą sumetami lietuviui visai skirtingi dalykai: bendras lietuvių ir lenkų pasididžiavimas — Žalgirio pergalė, Lietuvai naudingas per Lenkiją atėjęs krikštas, dėl istorinių aplinkybių būtina unija ir ant jos aukuro atiduotas Jogaila, ir čia pat. . . prieš Lietuvą kardą pakėlęs Želigovskis, nors ir neįvardyta, bet visiems žinoma Vilniaus krašto okupacija, nebe vien nuoskaudų, o ir kruvinų žaizdų lietuviams pridariusi „Armija krajova“ — Vilniuje šaudžiusi lietuvius vien todėl, kad jie lietuviai[21]. Kam reikėjo taip viską sujaukti? Negi tam, kad padaugintų pretekstų, juos supainiotų ir galėtų apie lietuvius parašyti užgaunančius žodžius: „Tai jau nebe tautos kompleksas, tai ligos sindromas…“ Ačiū! Savo ligas patys nusistatysim.

Lietuvių ir lenkų santykių istorija turi ir šviesių, ir, deja, liūdnų puslapių. Bendram labui dabar naudinga elgtis kaip daina moko: „Kas gera prisiminkime, kas bloga, teišblės“, juo labiau, kad už praeities klaidas dabartinė karta neatsako. Tik visa bėda, kad su istorija susipynę daugelis dabarties reikalų ir nesusipratimų. Gindami Jauniūnų ar Sudervės lietuviškų mokyklų idėją, esame priversti priminti, kaip jos buvo uždarytos, kokia tautinės priespaudos ir prievartinės asimiliacijos politika vykdyta Vilniaus krašto okupacijos metais. Ketinimą kurti Vilniaus lenkų autonominę sritį nori nenori turi gretinti su želigovskine „Vidurio Lietuva“ ir prisiminti jos prijungimą prie Lenkijos, o lenkų nacionalinės apylinkės paskelbimas Dieveniškėse verčia kalbėti, iš kur kilo daugelis čia ir kitur gyvenančių Lietuvos lenkų.

Visiems naudinga pažinti savo istoriją. Tik pažindamas praeitį, žmogus jaučia žemę po kojomis ir savo vertę, o svarbiausia — apsisaugo nuo mankurtizmo, kuris Vilniaus krašte taip paplitęs. Ilgą laiką tą tragediją matė lietuviai, dabar pajuto ir lenkai.

Visiškai pritariame „Czerwony Sztandar“ laikraštyje cituojamiems žodžiams: „Tauta be istorijos ir istorinės atminties darosi nebe tauta“ („Cz. Sz.“, 1989.07.13), tik mūsiškė Vilniaus krašto istorinė atmintis yra daug ilgesnė už tą, kurią čia nori ugdyti lenkai. Lietuviai prisimena, kas čia gyveno prieš šimtą, du šimtus metų, lenkai kaip argumentą dažnai nurodo jų atsimenamus tėvus ir senelius. Mes kreipiame akis į visą šio krašto istoriją, senąją ir naująją, šviesiąją ir liūdnąją, norime atkurti jos atmintį; Lietuvos lenkų patriotizmas daugiausia budinamas primenant skaudžius 1939—1945 metų įvykius. Jų drama ta, kad senosios istorinės atminties iš viso neturi — lietuviškosios neteko, senosios lenkiškosios niekada neturėjo.

Tas naujosios istorijos tarpsnis, kuriuo lenkai gali pasiremti, susijęs su lietuvių — lenkų konfliktu, Vilniaus okupacija, mums padarytom skriaudom. Kas lenkams malonu prisiminti, lietuviams gali būti skaudu, kas žadina jų „istorinę atmintį“, mus gali užgauti. Toks, pavyzdžiui, yra Kriaučiūnų kaime pastatytas „Armijos krajovos“ paminklas. Lenkijos lenkams ta armija — Tėvynės gynėja, o Lietuvoje jos svarbiausias tikslas buvo užimti Vilnių, neleisti čia įsikurti lietuviams, vėl jį prijungti prie Lenkijos.

Tai akivaizdu iš knygos apie „Armijos krajovos“ vadinamąją „Vilniaus operaciją“ (Roman Korab-Žebryk, Operacja wileńska AK. Warszawa, 1985). Knygoje parodyti tos „armijos“ idėjinių ir karinių vadų imperiniai tikslai ir, reikia tiesiai pasakyti,— jiems simpatizuojama. Ne kartą minimas „Vilniaus operacijos“ politinis tikslas — užimti Vilnių, įkurti čia savo valdžią, tą kraštą prijungti prie Lenkijos (p. 78, 82 ir kt.). „Vilniaus operacijos“ vadas „Vilkas“ Vilnių laiko „Lenkijos šiaurės rytų krašto sostine ir visais atžvilgiais svarbiausiu miestu“ ir pabrėžia, kad nors nepasisekė „Vilniaus operacija“, bet ji ir prie Vilniaus žuvę „Armijos krajovos“ kareiviai „turės didelės reikšmės to krašto ateičiai“ (p. 442). Suprantama, turima galvoje „lenkiška ateitis“.

Aiškiai matyti ir „Armijos krajovos“, ir knygos autoriaus antilietuviškos nuotaikos. Lietuviai urmu laikomi kolaborantais ir gestapo agentais, dėl jų skundimų buvę perpildyti Vilniaus kalėjimai (p. 62). Net samprotaujama, kad „Vilniui galėjo grėsti lietuviai“, kad vokiečiams pasitraukus, lietuviai galėję „surengti trumpą Vilniaus lietuviškumo demonstraciją, taip pat kruvinai susidoroti su lenkais gyventojais“ (p. 78). Trumpą, matyt, todėl, kad Vilnių nuo lietuvių greit turėjo „išvaduoti“ „Armija krajova“. O fantazija apie galimą lietuvių „kruviną susidorojimą“ turi bent iš dalies pateisinti tas lietuvių žudynes, kurias čia iš tikrųjų vykdė „Armijos krajovos“ „kareiviai“.

„Armijos krajovos“ paminklo ir ant jo esančios „armijos“ simbolio politinė prasmė aiški ir jo statytojams, ir mums, lietuviams. Mums, be to, dar primena karo ir pokario metais nekaltai žudytus lietuvius ir skaudžiai įžeidžia jų atminimą. Nieko prieš nesakytume, jei būtų pastatyti paprasti antkapiai, atiduota krikščioniška pagarba čia palaidotiems žmonėms, kurie, kaip ir visi kareiviai, buvo politikų įrankis. Vienas dalykas paprastas kapas, kitas — idėjos simbolis. Prastai, kad lenkų veikėjai to nenori suprasti arba supranta ir tyčia barsto druską į žaizdą.

„Armijos krajovos“ paminklo istorija — vienas iš tų atvejų, kai lietuviai vengia konfrontacijos, o Lietuvos lenkų sąjunga ją didina. Pretenzijų ir konfrontacijos elementų ypač gausu sąjungos biuletenyje „Nasza Gazeta“. Štai kiek jų prisagstyta viename numeryje (1989.12.17): reikalaujama Lenkijos programos per Vilniaus televiziją, lengvatų „Armijos krajovos“ nariams, skelbiama, kad „svarbiausias LLS tikslas buvo ir bus siekti teritorinės savivaldos“, didžiuojamasi, kad 1944 m. Gedimino kalne buvo iškelta Lenkijos vėliava, ir visai įžūliai — Vilniaus atgavimas 1939 m. vadinamas „lietuvių okupacija“ („okupacja litewska“)?! Ar ne per daug vienam numeriui ir ar neperžengiamos ribos? Juk paskutinieji du dalykai kvepia antilietuviška agitacija.

Manau, kad ji įžeidžia ne tik lietuvius, bet ir tuos daugelį mūsų bičiulių lenkų, kurie nori su lietuviais gražiai gyventi bendroje žemėje[22].

SANTYKIŲ IR BENDRAVIMO PRINCIPAI

Kad lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiai būtų konstruktyvūs ir korektiški ir kad būtų naudingi Lietuvai, reikia ne slapukauti, o atvirai aiškintis jų principus ir sakyti tiesą į akis.

Kaip mūsų santykių principus įsivaizduočiau lietuvio požiūriu?

Pirma. Būtina objektyviai ir be emocijų pripažinti ilgus amžius vykusią Vilniaus krašto asimiliaciją ir daugelio dabartinių jo gyventojų lietuvišką kilmę. Kita vertus, istorinės tiesos negalima tapatinti su dabartine tikrove. Šio krašto žmonių tautybę lemia nebe kilmė, o kultūrinė orientacija. Apsisprendusių Lietuvos lenkų negalima jėga nei lietuvinti, nei atlietuvinti, bet reikia tiesti ranką paklydusiems žmonėms, neturintiems aiškios kultūrinės (tautinės) savimonės.

Antra. Lietuviams reikia plėsti ryšius su visais — nesvarbu kokia jų kilmė — lenkais, traukti juos į bendrąjį Lietuvos gyvenimą. Bendrauti ir ryšius palaikyti padeda visų pirma lietuvių kalba. Visa, kas mus artina, jungia — palaikytina, — ir nepritariame tam, kas stumia nuo bendrųjų reikalų ir Lietuvos.

Naudingi bendri renginiai, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ryšiai su kitais Lietuvos rajonais. Pietryčių Lietuvos žmonės apie Šiaurės Lietuvą ar Žemaitiją dažnai teturi tokį supratimą kaip apie kokią Turkiją ar Ispaniją. Vilniaus kraštą dažnai pamiršta Kultūros ministerija ir lietuvių meno kolektyvai. Padaryta klaida, kad nepasirūpinta lenkus laiku įtraukti į Lietuvos atgimimą, nerasta būdų bendrauti su paprastais kaimų ir miestelių žmonėmis. Jų dauguma prieš Lietuvos interesus nebuvo nusistatę, bendrauti nevengė, tik tam tikros lenkų inteligentų grupės suko atsiribojimo keliu.

Pirmą akibrokštą pajutome, kai (1988 m. pradžioje) A. Mickevičiaus biblioteką norėta palikti be fondų lietuvių kalba, atskirti nuo lietuvių kultūros. Lenkų kultūros draugija norėjo vien į savo rankas perimti ir A. Mickevičiaus muziejų. Ji beveik pabrėžtinai atsiribojo nuo Sąjūdžio, o galiausiai atsiskyrė ir nuo Lietuvos kultūros fondo, kuris jiems tikrai buvo palankus. Trumpai galima sakyti, kad lietuviai lenkų nepatraukė, lenkai — sąmoningai stengiasi atsiriboti, elgiasi kitaip negu kitos Lietuvos tautinės mažumos.

Trečia. Reikia palaikyti ir stiprinti lietuvių ir lenkų tolerancijos ir kultūringo elgesio dvasią, kuri būdinga kasdieniniams bendro darbo ir buities santykiams. Ją galėčiau paliudyti iš savo patirties. Išliko daug šviesių akimirkų iš lietuvių kalbos pamokų lenkų klasėse, yra tekę bendrauti ir dirbti su daugybe malonių lenkų tautybės žmonių. Negalima daryti išvadų ir apibendrinimų iš atskirų žmonių netakto, kurio pasitaiko ir gyvenime, ir, deja, spaudoje. Individualių žmonių žodžiai ne visada išreiškia daugumos pažiūras, jų galima ir nepaisyti. Kas kita kai juos dėsto veikėjai arba kai dokumentai ar aktai skelbiami kolektyvų ar organizacijų vardu.

Ketvirta. Lietuviams būtina gerbti lenkų tautinę savimonę, sudaryti sąlygas laisvai vartoti ir ugdyti lenkų kalbą, auklėti savo kalba vaikus darželiuose ir mokyti mokyklose, puoselėti spaudą, kitą kultūrinę veiklą. Žodžiu, Lietuvos lenkai turi turėti kultūrinę autonomiją, tik jų lenkiškoji kultūra turėtų turėti savą, regioninį, „lietuvišką“ atspalvį. Tokios yra ir turi būti lenkų mokyklos, ta linkme kreiptina jų meno saviveikla. Galima drąsiai sakyti, kad lietuviai prieš lenkų kultūrą nėra nusiteikę, o daugelis jai neabejotinai palankūs.

Tačiau, gerbdami lenkų tautinę savimonę ir jų kultūrą, lietuviai yra priešingi tam, kas peržengia kultūrinės autonomijos ribas, pereina į politiką arba šiaip kertasi su lietuvių ar Lietuvos interesais. Iš tokių akivaizdžiausių dalykų galėtume paminėti nepalankią lenkų reakciją dėl lietuvių valstybinės kalbos, lenkų apylinkės skelbimą Dieveniškėse ir kt. Jei Lietuvos lenkų veiklai vadovautų apdairesni ir nuosaikesni vadovai, geriau suprantantys lietuvių interesus, ir lenkai daugiau laimėtų, ir visiems būtų geriau[23].

Penkta. Lietuva gali tenkinti tik Lietuvoje gyvenančių lenkų, t. y. nuolatinių savo gyventojų (piliečių), poreikius. Neprivalu rūpintis kitose respublikose gyvenančiais lenkais, sakysim, steigti aukštąją mokyklą, kuri rengtų jiems kultūros ir švietimo kadrus, kaip reikalauja lenkų veikėjai (J. Senkevičius, „K. T.“, 1989.05.06; C. Visockis „Pravda“, 1989.10.06). Lenkų ir baltarusių ar lenkų ir ukrainiečių problemų negalima perkelti į Lietuvą ir tuo komplikuoti Lietuvos padėtį.

Mūsų respublika negali tapti Tarybų Sąjungos lenkų centru, mums žalinga jų migracija į Lietuvą. Lenkai ateiviai (daugiausia tokių turime iš Baltarusijos) aštrina lietuvių—lenkų santykius, nes nemoka lietuvių kalbos, nežino mūsų istorijos, psichologijos, nesuvokia vietos gyvenimo ypatybių. [ Lietuvą jie dažniausiai žiūri ne kaip į Tėvynę, o kaip į Rusijos ar Lenkijos provinciją. Tokie mums ne bičiuliai. Juos gerai apibūdina toks pasakymas: ,,Reikia bijoti žmogaus, kuris gimė Baltarusijoje, gyvena Lietuvoje, mokėsi rusų mokykloje, reikalauja lenkų autonomijos“.

Šešta. Negalime būti abejingi, kad gera Lietuvos valia naudojama piktam. Nė vienoje TSRS respublikoje lenkai neturi tokių kultūrinės veiklos sąlygų kaip Lietuvoje, ir niekur nekelia tokių ultimatyvių reikalavimų. Ukrainos lenkus stebina, kad Lietuvoje gyvenantys jų tautiečiai nuogąstauja dėl lietuvių valstybinės kalbos ir primena, jog ,,Ukrainos lenkai tokius ukrainiečių siekius labiau palaiko“ („Cz. Sz.“, 1989.07.23). Latvijos lenkų kultūros draugija gražiai bendrauja su Liaudies frontu („Cz. Sz.“, 1989.08.10), o pas mus vienas iš lenkų judėjimo organizatorių J. Tichonovičius pareiškia ,,nematąs“ Sąjūdyje lenkams vietos (,,Cz. Sz.“, 1988.09.04). Iš vieno žmogaus vieno pasakymo išvadų nederėtų daryti, jei to nepatvirtintų kiti faktai. Antai su Sąjūdžiu norėję bendrauti lenkai jų tautiečių nebuvo paremti ir pasijuto nustumti nuo Lenkų sąjungos veikios[24].

Keliami ultimatumai ir daromas spaudimas Lietuvos valdžios įstaigoms. Nors Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė, kad sprendimai dėl lenkų nacionalinių apylinkių negalioja (pareiškimą „Tiesa“ ir „Czerwony Sztandar“ išspausdino 1989.06,23), steigiamos ne tik naujos „autonominės“ apylinkės, bet ir „autonominiai“ rajonai, įkuriama Lenkų autonominės srities kūrimo koordinacinė taryba ir ji paskelbia savo pareiškimą, kur reikalaujama autonominės srities ir grasinama: „jei tą klausimą (įsteigti autonominę sritį.— P. K.) spręsti Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ir toliau vengs, būsime priversti kreiptis pagalbos į viešąją pasaulio nuomonę, kad respublikos valdžia pažeidžia Lietuvos TSR teritorijoje gyvenančių lenkų tautybės gyventojų teises, nenori spręsti tautinių mažumų problemų“ („Cz. Sz.“, 1989.07.25).

Paprasčiausia kreiptis į Maskvą ir per ją daryti spaudimą lietuviams. Taip buvo priešinamasi prieš lietuvių valstybinę kalbą, per Maskvą reikalauta, kad Vilnius transliuotų Lenkijos televizijos programą („Cz. Sz.“, 1988.12.09), tikimasi, kad iš ten palaimins lenkų autonominius administracinius vienetus. Prieinama prie įžūliausių „prašymų“ — Vilniaus krašte sukurti rusų ir lenkų autonominę apygardą ir „Lietuvos TSR sostinę perkelti į Kauną“. Pasirodo, kad tai ne atskirų išsišokėlių fantazija, o prašymai, „reguliariai pasikartojantys TSKP CK pašte tarpnacionalinių santykių klausimais“ („K. T.“, 1989.11.10,— cituota iš „Известия КПСС“)[25].

Septinta. Lietuviams netinka daryti savigarbą ar principus pažeidžiančių nuolaidų, kaip kartais esti. Štai Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas (dabar jau — buvęs pirmininkas) J. Kuolelis iš ekrano lengva ranka pažada per Vilnių transliuoti Lenkijos televizijos programą (1988.11.27). Nustebome perskaitę, kad statyti „Armijos  krajovos“ paminklą žodinį sutikimą davęs LKP CK sekretorius (dabar jau — buvęs sekretorius) V. Baltrūnas („L. M.“, 1989.09.09). Persistengė TSRS liaudies deputatas K. Motieka, kaltę dėl Šalčininkų rajono autonomijos per televiziją suversdamas Lietuos vadovams ir tuo pateisindamas autonomijos organizatorius, — esą lenkams Šalčininkuose labai prastai. Kad lietuviams nesaldu, pamiršo pasakyti 1989.09.16). Autonomijos teisintojai jo žodžius pasigavo kaip saldainiuką („Cz.  Sz.“, 1989.09.19)[26].

Nieko nuostabaus, kad „Gimtasis kraštas“ (1989. 07.06) išspausdino Vilniaus krašto lenkų laišką, pasirašytą J. Senkevičiaus, kur išsakyta visokių priekaištų lietuviams. Yra net toks, kad Vilniaus ligoninėse vyresnio amžiaus lenkai, kurie nemoka lietuvių kalbos, esą „traktuojami ypač blogai“ (varijuojama I. Rubcovo ir V. Ivanovo tema iš laikraščio „Krasnaja zvezda“). Bet keista, kad greta iš „Akiračių“ perspausdinamas T. Venclovos „Atviras laiškas lietuviams ir Lietuvos lenkams“ palaikantis lenkų pretenzijas Vilniaus arkikatedroje turėti lenkiškas pamaldas, po Vilnių žygiuoti su Lenkijos vėliavomis; pamokoma gerbti J. Pilsudskį. Be to, nepagrįstai kaltinami lietuviai, kad jie norį uždaryti lenkiškas mokyklas, išvaikyti meno ansamblius. Tikras nesusipratimas! Laiško autorius, atsidūręs Vakaruose, nutolo nuo šiandieninių problemų, nežino tikrosios padėties Lietuvoje, nebesupranta mūsų lūkesčių ir jo patarimai, dar paskelbti tokiame kontekste, mums Lietuvoje kaip pagalys į ratus.

Ir pagaliau aštuntas, visų svarbiausias dalykas. Lietuviams nepriimtina orientacija į tą Vilniaus krašto padėtį, kuri čia susiklostė Lenkijos okupacijos metais, juo labiau noras ją atkurti. Visa, kas asocijuojasi su šia okupacija, lietuviams kelia nerimą ir nepasitikėjimą, todėl nepriimtini Vilniaus krašto lenkų keliami administracinio ir tiesioginio ar netiesioginio politinio pobūdžio reikalavimai. O tokios veiklos ir tokių reikalavimų atsiranda vis daugiau ir daugiau.

Nuo kultūrinės veiklos prie politikos pasuko svarbiausia Lietuvos lenkų organizacija, buvusi Lenkų visuomeninė kultūros draugija. Ji atsiskyrė nuo Lietuvos kultūros fondo ir persiorganizavo į Lietuvos lenkų sąjungą, o jos pirmininkas J. Senkevičius ne kartą yra pabrėžęs šios sąjungos politinį pobūdį (TV, 1989.04.15; „K. T.“, 1989.05.06). Tai aiškiai matyti ir iš suvažiavimo rezoliucijos (,,Cz. Sz.“, 1989.06.14), kur daugiau kalbama apie politikos nekaip apie kultūros problemas. Surašyta ir aiškiai politinių, ir su politika netiesiogiai susijusių reikalavimų: Vilniaus kraštui lenkų autonominę formaciją; Lietuvai Lenkijos televizijos programą; Vilniaus arkikatedroje pamaldas lenkų kalba; kalbų statusą spręsti bendru TSRS dokumentu.

Visiškai aišku, kad lenkų teritorinių autonomijų skelbimas, ypač Vilniaus autonominės srities organizavimas, yra Lietuvai žalinga politinė veikla, gildanti Vilniaus okupacijos žaizdas, vedanti prie Lietuvos skaldymo ir dalijimo. Tiesa, tuo tarpu autonomijos organizuojamos ir skelbiamos „Lietuvos TSR sudėtyje“, bet Vilniaus srities egzistavimas sudarytų sąlygas, pasikeitus aplinkybėms, pakeisti ir nusistatymą. Jau dabar prie „Armijos krajovos“ paminklo J. Tichonovičius pareiškęs, kad Vilniaus krašto lenkų kelias ,,gali būti savas“, o jei lenkų keliamos sąlygos nebus patenkintos, pažadėjęs „imtis griežtesnių priemonių“ („L. M.“, 1989.09.09).

Vienas toks „savas kelias“ — pareikalauti I. Kučerovo propaguojamos Lietuvos ir Vilniaus krašto federacijos. Federacija reikštų, kad Vilnius tampa srities sostinė, Lietuvai tektų tenkintis Kaunu. Kaip sakyta, tokie prašymai jau plaukia į Maskvą. Įsivaizduokime kitą variantą — kad paskelbiama Gardino autonominė lenkų sritis. Su kuo Vilniaus sritis norėtų „federuoti“ — su Lietuva ar su Gardinu? Kieno sostinė tada taptų Vilnius?[27] Pagaliau yra Želigovskio kelias, kuriuo Vilniaus kraštas perėjo į „Vidurio Lietuvą“, o paskui „Vidurio Lietuva“ tapo Vilniaus vaivadija.

Lenkija į Vilnių dabar pretenzijų nereiškia, bet yra du „bet“, dėl kurių negalime, ranką ant širdies padėję, pasakyti, jog esame visai ramūs. Pirma, Lenkijos vyriausybė oficialiai nėra pareiškusi, kad tokių pretenzijų atsisako visiems laikams[28]; antra, atskiros žmonių grupelės Lenkijoje per masines akcijas siūlo „atsiimti Vilnių“; pasirodo žemėlapių, kur Vilnius vaizduojamas kaip Lenkijos miestas. Lietuvos lenkų dėl to negalima kaltinti, galima tik pageidauti, kad jie aiškiai pasakytų Želigovskio žygį į Vilnių ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos buvus neteisėtus. Dabar dažniausiai kalbama eufemizmais, net Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai nusakomas žodžiais „sienų pakeitimas“ („Cz. Sz.“, 1989.07.26), „sienų pastūmimas“ („Cz. Sz.“, 1989.01.14; 1989.01.29). Kodėl nesakoma, kad Lietuva atgavo okupuotą Vilnių?[29]

Asociacijas su Vilniaus okupacija stiprina Lietuvoje plazdančios Lenkijos vėliavos, juo labiau, kad į viena susipina skelbiamos autonomijos, Lenkijos vėliavos ir… nepagarba Lietuvos Trispalvei. Lietuvos vėliavos nuo apylinkių Tarybų pastatų pradėtos draskyti tuo pat metu, kai imta skleisti šnekas apie lenkų apylinkes. Trispalvės 1988 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais nuplėštos nuo Sužionių, Mickūnų, Lavoriškių, Vaidotų apylinkių Tarybų pastatų (,,Tiesa“, 1989.02.26). Šalčininkuose ir Nemenčinėje rajonų autonomijos reikalautojai į mitingus renkasi su Lenkijos vėliavomis, tuo — kas tyčia, kas netyčia — simbolizuodami valstybinius ryšius su Lenkija. Juk vėliava valstybės simbolis! Kažkaip nesiderina: autonomija ,,Lietuvos TSR sudėtyje“, o vėliava — Lenkijos, kitos valstybės. Lenkijos vėliava Lietuvoje turi ne kultūrinę ar tautinę, o aiškiai politinę prasmę — simbolizuoja buvusį Vilniaus krašto priklausymą Lenkijai, jo ryšius su Lenkijos valstybe.

Aiškią politinę prasmę turi Vilniuje esantis J. Pilsudskio memorialas, tam ir atsiradęs, kad simbolizuotų valstybinius Vilniaus (ar Lietuvos) ryšius su Lenkija. Mums sako, kad J. Pilsudskis — lenkų nacionalinis didvyris, kad jis mylėjęs Lietuvą. Nesiginčijame nei dėl vieno, nei dėl kito teiginio. Bet lietuviams Pilsudskio vardas visų pirma susijęs su Vilniaus okupacija ir atrodo tarsi jos simbolis. J. Pilsudskio įsakytas Želigovskis 1920 m. užėmė Vilnių. Tokios jo ,,meilės“ Lietuvai nereikėjo. Ta paradiška pagarba J. Pilsudskiui, gėlių šūsnys, beveik nuolat degančios žvakutės ir Lenkijos vėliavėlės ant antkapio lietuvių požiūriu rodo solidarumą su jo imperine pažiūra. Adomas Mickevičius simbolizuoja kitokius ryšius su Lietuva, ir gėlės prie jo paminklo ne taip gausiai ir ne taip entuziastingai dedamos.

Iš dalies politinę potekstę turi reikalavimai per Vilniaus televiziją transliuoti Lenkijos televizijos programą. Vilniaus lenkų sritis, jos centras „Wilno“, Lenkijos vėliavos — beveik kaip Lenkijos valstybė. Bereikia tik Lenkijos televizijos. Be simbolinės prasmės, per televiziją dar būtų skleidžiamos Lietuvos poreikius ne visada atitinkančios politinės, socialinės ir moralinės idėjos, vyktų tam tikra politinio ir dvasinio gyvenimo ekspansija[30].

Dėl tos pačios priežasties Lietuvos lenkų mokykloms netinka Lenkijoje leisti vadovėliai, nėra prasmės atskirai eiti Lenkijos istoriją. Ji ir taip susijusi su Lietuvos istorija. Savo vietų praeičiai pažinti logiška būtų nagrinėti ne Lenkijos, o savo krašto istoriją. Juk tėvų ir prosenelių žemė čia, ne kokioj Silezijoje ar Pomeranijoje.

Pirmiau minėta, kokių administracinių ir politinių peripetijų sukeltų Lietuvoje paskelbta lenkų valstybinė kalba. Politika daroma ir iš religinių apeigų kalbos. Juk ne kultūrinių ar religinių poreikių verčiami lenkai reikalauja lenkiškų pamaldų Vilniaus arkikatedroje. Ne todėl, kad lenkai neturi kur melstis, tą reikalavimą nuolat kartoja Lenkų sąjungos veikėjai. Čia svarbiausias dalykas — principas. Norima atgauti buvusį statusą, reikštis Lietuvos reprezentacinėje šventovėje.

Kad ne religiniai poreikiai svarbu, parodė rinkiminė agitacija už plačiai žinomą karingą ateistą. Negražiai elgiasi Lenkų sąjungos Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas J. Mincevičius, išvedžiodamas, jog lietuviai skriaudžia lenkų tikinčiuosius; pateikia net tokį „argumentą“: ,,Seinų katedroje pamaldos vyksta ir lietuviškai“ („Cz. Sz.“, 1989.09. 09). Betgi čia nelyginami dalykai, spekuliacija ,,pariteto“ sąvoka: Seinuose katedra yra vienintelė katalikų šventovė ir lietuviškos pamaldos čia leidžiamos kartą per savaitę, o Vilniuje lenkiškai galima melstis devyniose bažnyčiose. Iš jų viena, Dominikonų bažnyčia — vien lenkų. Paritetas būtų, jei Seinus gretintume su Nemenčine, o Vilniaus arkikatedrą su atitinkama Varšuvos šventove. Deja, Varšuvoje ,,lietuviai neturi absoliučiai jokių pamaldų“ („Tiesa“, 1989.06.15).

Tad keista, kad dėl pamaldų Vilniaus arkikatedroje pretenzijas reiškia Lenkijos lenkai, net aukštus postus turintys jos veikėjai. Dar keisčiau, kad jiems pritariamai linkčioja Sąjūdžio vardu kalbantys žmonės, dėl šventos ramybės pasišovę aukoti lietuvių tikinčiųjų interesus ir principus (A. Truska, „V. N.“, 1989.12.28; V. Čepaitis, „Atgimimas“, 1990.01.05). Vilniaus arkivyskupas J. Steponavičius, sugebėjęs nuraminti religiniu pagrindu kurstomas aistras, pareiškia, kad „ši problema išspręsta“ ir „čia viskas aišku“ („V. N.“, 1989.09.07), o minėtoje vietoje cituojami V. Čepaičio žodžiai, jog „viskas su laiku turėtų išsispręsti“. Koks čia žadamas kitas sprendimas? [31]

Vilniaus arkikatedra — ne šiaip bažnyčia, bet dar ir istorinė Lietuvos šventovė, lietuvių tautinio atgimimo simbolis. Turbūt turime teisę norėti, kad ji būtų ir lietuvių kalbos židinys.

KELETAS  BAIGIAMŲJŲ PALINKĖJIMŲ

Nelinksma Vilniaus krašto ir to krašto lietuvių kalbos istorija. Jo kančios susipynusios su skriaudomis, kurias patyrė lietuvių kalba. Kas per jį ritosi, ritosi ir per lietuvių kalbą; kas buvo laužoma, laužyta kartu su ja. Taisydami istorijos klaidas, turime bent iš dalies atitaisyti ir lietuvių kalbai padarytas skriaudas.

Dabar lietuvių kalba yra ir čia gyvenančių lietuvių kalba, ir seniau čia gyvenusių protėvių palikimas, ir pagaliau ryšys, turintis jungti visus Lietuvos gyventojus. Galvodami apie Lietuvą ir apie jos vaikus, nuoširdžiai linkime, kad visų Lietuvos tautų žmonės savo tarpe, savo aplinkoje galėtų ir šnekėti, ir dainuoti, ir melstis savo kalba ir kad visi sutilptų po bendra Lietuvos vėliava, bendrosiose mūsų buveinėse, kur skamba nuo amžių čia skambėjusi lietuvių kalba.


[1] Lietuvių gyventą plotą rodo sienos, nustatytos pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį. Derantis dėl jų, remtasi ir istoriniais šaltiniais, liudijančiais, jog XIX a. pradžioje čia gyventa lietuvių. Tai buvo vienas iš svarbiausių argumentų, palenkusių Tarybų Rusiją pripažinti tuometinę Lietuvos sieną ryčiau nuo Breslaujos ir Ašmenos, piečiau nuo Lydos ir Gardino.

[2] Lietuvių ir lenkų kalbinių santykių tyrinėtojas, kurio pavardė Lenkijoje rašoma Makowski, yra Seinų krašto lietuvis Makauskas. Tasai pavyzdys rodo, jog Lenkijoje lietuvių pavardės ir dabar tebelenkinamos. Lenkai lietuvių pavardes kraipo daug labiau nei lietuviai lenkų. Lietuvoje lenkų pavardės tik užrašomos lietuvių kalbos rašmenimis ir joms pridedamos linksniavimui būtinos galūnės; lenkai iš esmės lenkina — keičia priesagas, net verčia visą žodį. Lietuvoje iš Petrovskių ir Vasilevskių nedaromi Petrauskai ir Vasiliauskai; Vasilevskos neverčiamos Vasiliauskienėmis ar Vasiliauskaitėmis. Lenkijoje lietuvis Vasiliauskas rašomas Wasilewski, Vasiliauskienė ir Vasiliauskaitė — Wasilewska. Net Šarka tampa Soroko.

[3] Dabartinėje Rytų Lietuvoje matome tik dalį skriaudos, kurią Lietuvai padarė Želigovskio „žygis“. Juk dėl jo netekome tų teritorijų ir sienų, kurios Lietuvai buvo pripažintos pagal 1920 m. sutartį. Jei tas kraštas du tarpukario dešimtmečius būtų priklausęs Lietuvos Respublikai, kažin ar Stalinas, primesdamas Lietuvai 1939 m. ,,sutartį“, jį būtų atplėšęs nuo Lietuvos. Nebūtų nė dabartinių Baltarusijos TSR pretenzijų dėl Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų.

[4] Ištraukos iš „Vilniaus Golgotos“ skelbiamos ir mūsų tinklalapyje.

[5] Ne visi lenkais užsirašę lietuviai nutauto, dalis išliko tikri lietuviai patriotai. Jų vaikai ir anūkai dažniausiai nori oficialiai užsirašyti lietuviais, bet tai padaryti trukdo instrukcijos ir biurokratai. Kaip rašo „Respublika“ (1990.04.14), „Šalčininkų pasų skyriuje „to niekas nenori daryti“ ir duoda konkrečių pavyzdžių.

[6] Iki tol Šarkaičiuose direktoriavusi lietuvė rusinti mokyklos nenorėjo ir rajono valdžia čia paskyrė „savo kadrą“, kuris buvo nusistatęs ir prieš lietuvius, ir prieš lenkus. Prieš tai jis reiškėsi Dieveniškių vidurinėje mokykloje. Nors nemokėjo lietuvių kalbos, kaip partinės organizacijos sekretorius, yra mėginęs veržtis į lietuvių kalbos egzaminą, – teko ne visai mandagiai išprašyti. Bene svarbiausias jo „internacionalinės veiklos nuopelnas“– Dieveniškių mokyklos etnografinio muziejėlio išdraskymas…

[7] Kai 1989 m. Dieveniškių mokyklai pradėjo vadovauti lietuvis direktorius, lietuvių kalbos ignoravimo nuotaikos apsilpo, bet padėtis iš esmės nepasikeitė. Vyrauja rusų kalba, lietuvių kalbos nemokantys asmenys jos mokytis didelio noro nerodo.

Dieveniškėse sklando Vilniaus krašte propaguojama mintis — steigti atskirą lietuvių mokyklą. Atskirų mokyklų idėja apskritai, žinoma, palaikytina, bet negalima jos versti mados reikalu. Atsiskirti, atsiriboti — paprasčiausia, bet ar Dieveniškėms tai būtų naudinga. Bendra mokykla gali padėti patraukti prie lietuvių kalbos, o gal ir į lietuviškąsias klases. Lietuvių kalbos valstybinis statusas sudaro sąlygas ją plačiau įtvirtinti, daryti pagrindine bendrųjų renginių kalba.

[8] Nuo 1990 m. balandžio mėnesio Poškonių mokyklai vadovauja lietuvis direktorius. Nutolo grėsmė čia esančiai lietuviškai mokyklai — švietimo skyriaus vedėjas pažadėjo Katkuškių rusiškos mokyklos su ja nejungti.

Bet nenormali padėtis tebėra vaikų darželyje. Yra dvi grupės: vyresnioji lietuviška, o jaunesnioji — nesuprasi. Vieni vadina rusiška, kiti — lenkiška. Jos auklėtoja, šiaip rūpestinga mergaitė, lietuviškai mažai temoka, dėl to tėvai net jaunesniojo amžiaus vaikus nori atiduoti į vyresniųjų grupę. Yra du vaikai, į jaunesniųjų grupę atkelti iš vyresniosios ir mokomi lenkiškai: vienas mokytojos, kitas darželio vedėjos vaikas. Neginčiju jos teisės savo kalba auklėti vaiką, bet ar lietuvių kalbos nemokanti ir ja nesuinteresuota vedėja gali vadovauti vaikų darželiui, rengiančiam vaikus lietuviškai mokyklai?! Ar nenorima per darželį ją suardyti?

[9] Šio veikėjo suktumą rodo jo paties vartojamos dvi asmenvardžių formos: lenkų spaudoje jis Jan Ciechanowicz, o rusų spaudoje ir aplinkoje pats rašosi Иван Тихонович. Tad kas jis vis dėlto iš tikrųjų — Janas ar Ivanas?

[10] Dabar — Lietuvos Respublikos valstybinė kalba. Nepriklausomybės atstatymo aktas ir pasikeitęs Respublikos pavadinimas nekeičia lietuvių kalbos statuso ir vartojimo principų.

[11] Prieš porą metų padidėjęs kitataučių noras mokytis lietuvių kalbos ėmė slūgti, sumažėjo kursų ir juos lankančių žmonių skaičius. Tai ypač būdinga Šalčininkų rajonui.

[12] Kadangi Lietuva nebeįeina į federaciją, suprantama, ir rusų kalba Lietuvoje nebe federacinio bendravimo priemonė. Bet ji vis tiek mums tebėra antroji pagal svarbumą kalba, vartojama ir Lietuvoje, ir ryšiams su TSRS, jos dalimis ir instancijomis palaikyti. Galėtume sakyti, kad rusų kalba dabar tapo išėjimo iš TSRS kalba.

[13] Daugeliui lenkų, ypač gyvenančių Lenkijoje, tų formų vartosena iš tikrųjų yra istorinė ir kalbinė tradicija, neturinti politinio atspalvio. Bet nenuoširdūs yra tie teoretikai, kurie apsimeta nesuprantą lietuvių aspiracijų ir kaltina juos „kalbiniais kompleksais“, kaip tai daroma Varšuvos universiteto docentės A. Nagurko straipsnyje (A. Nagorko, ,,Cz. Sz.“, 1990.02.02). Įrodinėjama, jog Lietuvos vietovardžių pakeitimas esąs natūralus jų pritaikymas prie lenkų kalbos. Argi lenkų kalboje neįmanoma forma Pabrade? Argi pritaikant Šalčininkus, reikia juos versti Solečnikais? Morfologinis pritaikymas būtų Szalczininki. Keistas pritaikymas, kai Juodšiliai virsta Czarny Bor, Aukštadvaris — Wysoki Dwor, Ereliškės — Orzelovka, Pavoverė — Powiewiorka. Tai toks pat lenkinimas kaip iš Šarkos daryti Soroką.

[14] Lietuvių kalbos komisija yra priėmusi nutarimą, kuris skelbia: „Lietuvoje visomis kalbomis turi būti vartojamos oficialiosios. . . gyvenamųjų vietų. . . ir autentiškosios kitų Lietuvos vietovardžių formos“ („Tiesa“, 1990.02.27; „Cz. Sz.“, 1990.03.01). Lietuvos lenkų spauda tą nutarimą ignoruoja, o „Kurier Wilenski“ (1990.04.17) net pavadino neturinčiu „teisinės galios“. Reikia manyti, kad teisinę galią turinčios instancijos įpareigos, bent jau oficialiuose užrašuose, adresuose, asmens ir valstybiniuose dokumentuose, vartoti autentiškas Lietuvos vietovardžių formas. Tai elementarus dalykas. Estijos vyriausybė yra reglamentavusi net savo sostinės rašybą— pareikalavusi ją ir rusiškai rašyti su dvigubomis priebalsėmis — Таллинн. O mes į lenkų rašybą nesikišame, tik norime, kad nebūtų kraipomi mūsų žemės vardai.

[15] Lauksime, kad lietuvių kalba Vilniaus krašte susirūpintų naujoji — Kultūros ir švietimo — ministerija. Keista, kad iš darbo atleistas lietuvių kalbos ir Vilniaus krašto entuziastas inspektorius A. Kairys. Kažin ar tai rodo tik naujosios ministerijos „darbo“ metodus, ar ir požiūrį į lietuvių kalbą?!

[16] Akivaizdus pavyzdys — Lietuvos patrioto Tado Ivanausko šeima: vienas jo brolis kovojo už Lenkiją, čia buvo ministras, kitas — baltarusių tautinio sąjūdžio organizatorius.

[17] Kurioziška, bet tipiška mintis pasakyta Vilniaus krašto „autonomininkų“ antrojo suvažiavimo apžvalgoje („Kurier Wilenski“, 1990.06.09). Šiaip lietuviams palankūs autoriai rašo, kad Trakų ir Švenčionių rajonuose „labiausiai jaučiami asimiliacijos padariniai“. Iš tikrųjų masinė lenkų asimiliacija buvo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, bet čia vyko rusifikacija ir dėl jos nesielvartaujama. O ten, kur susikryžiuoja lietuvių ir lenkų kalbos,— jau „didžiausia asimiliacija“.

[18] XX a. pradžios asimiliacijos kryptį paliudija „Znad Wilii“ laikraštyje (1990.02.04—18) išspausdinti S. Svianevičiaus (Swianiewicz) žodžiai: „Tarnaudamas Želigovskio divizijoje, mačiau ūkių, kuriuose senoji karta kalbėjo lietuviškai, vidurinioji baltarusiškai, o jauniausioji stengėsi (kalbėti) lenkiškai“. Pokario metų asimiliacijos padarinius akivaizdžiai rodo rinkimų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą rezultatai. Antai LLS Šalčininkų rajono skyriaus pirmininkas Janušas Oblačinskis (Oblaczyński) gavo vos 700, o jo konkurentas TSKP rajono organizacijos sekretorius L. Jankelevičius (Jankielewicz) — daugiau kaip 11 tūkstančių balsų.

[19] Lygiai tokia pati situacija pasikartojo 2010-2011 metais Kalveliuose, Vilniaus rajone (red. pastaba).

[20] Po savotiško protrūkio LLS veikla Dieveniškėse aprimo. Jos vardu veikę aktyviausi funkcionieriai dabar reiškiasi per TSKP vietos organizaciją, o daugumas paprastųjų lenkų tautybės žmonių nuoširdžiai darbuojasi išvien su lietuviais ir palaiko Lietuvos atgimimą.

 

[21] Negalima sakyti, kad „Armija krajova“ visur Vilniaus krašte žudė lietuvius. Iš lietuvių gyvenamų kaimų ji paprastai imdavo rekvizicijas, pirmiausia gyvulius ir aprangai siūti reikalingus audinius. Smurtą patirdavo atskiri kuo nors neįtikę ar su lietuvių valdžia susiję asmenys.

Bet nemažai smurto „Armija krajova“ naudojo tiesiog tam, kad iš Vilniaus krašto išvaikytų lietuvius. Antai 1944 m. kovo mėnesį buvo nusiaubti Trakai. Kaip rašo tų įvykių liudytojas, lietuviai buvo įspėti iš čia išsikraustyti, „nes antrą kartą atėję mus išžudys“ („Voruta“, 1990 m., Nr. 4). Buvo skelbiamos instrukcijos įkalbinėti lietuvius išvykti iš Vilniaus (viena išspausdinta „Vilniaus balse“, 1990. 01.01—07). Lietuvių šaudymas Vilniuje be preteksto, matyt, buvo bausmė nepaklusniesiems, ir, žinoma, daryta, kad čia lietuvių nebūtų. Net vieną telegramą į Londoną savo vyriausybei AK vadas „Vilkas“ baigia žodžiais: „Litwinów niema!“ („Lietuvių nėra!“) („Literatūra ir menas“, 1989.07.08).

[22] Per tą laiką, kai Lietuva pasuko į nepriklausomybę, nemažai permainų įvyko ir Vilniaus krašte. Atsirado naujų problemų.

Gaila, kad politinės permainos ir valdžios kaita lietuvių kalbos reikalų nepagerino. Veikiau atvirkščiai. Jai čia įsitvirtinti sutrukdė Komunistų partijos skilimas: lietuvių kalbą palaikanti savarankiška LKP nebeteko turėtos įtakos, o čia įtakingesnė TSKP nuo jos vėl nusigręžė. Dėl įvairių priežasčių imta trauktis nuo Lietuvių valstybinės kalbos įsako reikalavimų, o atskirus jo straipsnius vietos valdžia tiesiog savavališkai keičia.

Prieštaringesni darosi lenkų santykiai su lietuviais. Jie pinasi pirmiausia todėl, kad labai susiskaldę lenkų bendruomenė. „Jedinstvos“ šalininkų sumažėjo, bet sustiprėjo TSKP organizacijų įtaka lenkams. Dalis lenkų nuėjo su LKP, vienas kitas įsitraukė į Sąjūdžio grupių veiklą. Specifinius lenkų interesus labiausiai reiškia LLS, nors ji irgi nevienalytė. Yra tokių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsiduria šalia jos bendrosios linijos. Žodžiu, lenkų bendruomenės spektras yra labai įvairus.

Dauguma lenkų palaiko Lietuvos nepriklausomybės siekius, nes supranta, kad laisva Lietuva ir jiems sudarys geresnes tautinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygas. Į bendrą tikslą mus veda šūkis: „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Tik gaila, kad jis dažnai panaudojamas ne Lietuvai vienyti, o jai skaldyti: dalis lenkų veikėjų įsivaizduoja arba ir skelbia, kad „jūsų“ — tai Lietuvos, o „mūsų“, lenkų — tai Vilniaus krašto. Kad ir nebeminint „lenkų autonominės srities“, Vilniaus kraštą stengiamasi daryti lenkų teritoriniu vienetu.

Tai aiškiai matyti iš lenkų autonominės srities organizatorių antrojo suvažiavimo (įvykusio Šalčininkuose 1990 m. gegužės pabaigoje) dokumentų („Kurier Wilenski“, 1990.06.09). „Kreipimesi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą“ reikalaujama „iš Vilniaus, Šalčininkų, dalies Švenčionių, Širvintų ir Trakų rajonų sukurti savivaldų tautinį-teritorinį vienetą su savo Statutu“. Deklaracijoje, skirtoje Vilniaus krašto vietinių Tarybų deputatams, kalbama apie „lenkų tautinę-teritorinę savivaldžią valdžią Vilniaus krašto sritį“. Ši formuluotė nuo pernykštės skiriasi tik tuo, kad vietoj „autonominė“ vartojamas žodis „savivaldi“, o vietoj „obwod“ sinonimas „okręg“ (abu reiškia „sritį“). Taip būsią „ištaisyti mūsų atžvilgiu neteisingi 1939 m. politiniai sprendimai“. Prie tokių „neteisingų sprendimų“ aiškiai priskiriamas ir Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai. Tik nepasakyta, kam jis pagal „teisingus sprendimus“ turėjęs priklausyti — Lenkijai ar Baltarusijai.

Blogiausia, kad iš Vilniaus ir Šalčininkų rajonų stengiamasi „išplauti“ lietuvius, o kartu su jais ir lietuvių kalbą. Pasinaudojant rinkimais, jie išstumti iš savivaldybių, o savivaldybių vardu — atleidinėjami iš pareigų. Be kitų pretekstų, yra toks, kad jie nemoka lenkų kalbos, kuri čia paskelbta oficiali.

Lengvai pažįstame ir nedraugais laikome atvirus visokio plauko Lietuvos priešus. Bet nedideli bičiuliai ir tie, kas žodžiais pritaria Lietuvos nepriklausomybei, o darbais jai kenkia, ardo iš vidaus. Tokius smerkia ir apdairesni lenkų veikėjai. Antai laikraščio „Nasza Gazeta“ redaktorius A. Plokšta (Plokszto) bjaurisi (nusako žodžiu „niesmak“) LLS nariais, kurie tos sąjungos suvažiavime pritaria parlamento nutarimui atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o rajono savivaldybės Taryboje reikalauja jį panaikinti (1990.06.03). Toliau nurodo, kad lietuvių išstūmimo politika, be kita ko, suinteresuoti ir žmonės, kovojantys „dėl šiltesnių vietų, naudingesnių portfelių“. Kad toji „politika“ yra toli nuėjusi, rodo jo klausimas: „O ką darysime, jeigu reikės rinktis: geras menedžeris, bet lietuvis, ar prastas organizatorius, bet vietinis?“

Taigi visiems yra apie ką pamąstyti. O nenorintiems galvoti ar padėties nesuprantantiems primename: mes negalime nepriklausomybės pirkti už naują Vilniaus krašto „nulietuvinimą“.

[23] Pastaruoju metu yra gerų poslinkių. Iškilo nemažai lietuviams palankių lenkų lyderių, tokių kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai Z. Balcevičius, M. Čiobotas, Č. Okinčicas. Nuosaikesni tapo ligšioliniai LLS veikėjai J. Senkevičius, J. Mincevičius. Antrajame jos suvažiavime pralaimėjo antilietuviškosios veiklos ideologas I. Tichonovičius.

[24] Su Sąjūdžiu ryšiai pagerėjo, bet juos labiau stengiasi plėsti Sąjūdis, ne LLS. Antai per rinkimus jis parėmė nemažai LLS iškeltų kandidatų.

 

[25] Paskelbus Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktą, teritorines pretenzijas Lietuvai pradėjo kelti Baltarusija. BTSR AT Prezidiumas paskelbia pareiškimą, kuriuo savinasi Švenčionis, Šalčininkus, Druskininkus; begėdiškai kraipydamas istoriją, tas vietas vadina „nuo amžių baltarusių teritorija“ („Эхо Литвы“, 1990.04.03).

[26] Negalima Lietuvai versti nebūtų kalčių, kaip viename interviu savaitraštyje „Prawo i Zycie“ (1990.02.03) padarė V. Čepaitis. Aptardamas tą interviu, „Kurier Wilenski“ (1990.02.27) pacitavo tokius jo žodžius: „Padarėme klaidą prieš karą, kad nesugebėjome nusistatyti savo santykių su jūsų didesniu ir stipresniu kraštu. Nebuvo net diplomatinių santykių“. Betgi visiems žinoma, kad Lietuva taip reiškė protestą prieš Vilniaus užgrobimą. Ar dėl to jai reikia priekaištauti?

[27] Neseniai „savo kelio“ kortas atskleidė pats I. Tichonovičius. Dėstydamas savo steigiamos Lenkų žmogaus teisių gynimo partijos programą, jis nurodo perspektyvinį tikslą TSRS sudėtyje įkurti Rytų Lenkijos Respubliką, kuriai priklausytų ir Vilniaus kraštas (dabartinė Rytų Lietuva) („Nasza Gazeta“, 1990.05.13).

[28] Dabartinės Lenkijos Respublikos oficialūs asmenys (užsienio reikalų ministras, Seimo spikeris ir kt.) yra pasakę, kad Lenkija neturi ir nereikš teritorinių pretenzijų Lietuvai, bet oficialiais valstybiniais aktais tokia nuostata nėra įforminta.

[29] Lietuvos lenkų veikėjai apie tai stengiasi nekalbėti, o jei kalbėti vis dėlto reikia,— nepasakyti savo nuomonės. Antai „Respublikos“ korespondentas (1990.02.20) klausia LLS Šalčininkų rajono skyriaus pirmininko Janušo Oblačinskio (pokalbį cituoja „Kurier Wilenski“, 1990.02.28): „Kaip Jūs vertinate 1920—1939 metų įvykius šiame krašte? Ar tai buvo okupacija, ar susigrąžinimas senų lenkų žemių, kaip neretai teigiama lenkų spaudoje ir literatūroje“. J. Oblačinskis atsako: „Mano to laikotarpio vertinimas neturi didelės reikšmės ateičiai. Mes privalome mokytis iš istorijos, o ne gyventi pasukę galvas atgal. Ar mes vertinsime teigiamai, ar neigiamai, nieko nepakeisime…“ Nuomonės nepasakymas — irgi pozicija. Tai pirma. O antra, kaip iš istorijos pasimokys tie, kurie praeities faktų arba tiesos apie juos nežino?

 

[30] Nuo 1990 m. balandžio mėnesio Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nurodymu Lenkijos programa pradėta transliuoti per Vilniaus televiziją. Suprantama, kad mes negalime atsitverti nuo pasaulio. Kituose kraštuose per kosmosą galima matyti daugelio šalių televizijos programas, bet šiuo atveju vienos šalies valstybinė televizija be pariteto principo transliuoja kitos šalies programą“. Be to, varžantis dėl tam tikros gyventojų dalies tautinės ir politinės orientacijos, didesnės tautos ir įtakingesnės valstybės ekspansija, net ir netendencinga, silpnina mūsų pozicijas.

[31] Lenkų priekaištai lietuviams dėl Arkikatedros aprimo, bet apskritai aistrų dėl bažnyčių tai šen, tai ten pasitaiko. Dar kartą pasiremsiu Dieveniškių pavyzdžiu: čia mėginta rinkti parašus prieš lietuvį kleboną. Nesusipratimų priežastis šiuo atveju (ir dar vienur kitur) ne pamaldų kalba, o kunigo tautybė. Juk pagrindinės pamaldos Dieveniškėse vyksta lenkų kalba. Matyt, atskiri kurstytojai norėtų bažnyčią ir lenkų religinius jausmus panaudoti negeriems tikslams. Praeityje bažnyčia yra prisidėjusi prie lietuvių nutautinimo ir tautinių nesutarimų, dabar laukiame ir tikimės, jog ji padės visiems susitelkti.

Tą mintį gražiai yra nusakęs Kalesninkų klebonas Vytautas Rudis: „Kas gi mus skiria? Kalba? Bet paukščiai skirtingai čiulba, o padangės visiems pakanka. Jungia ta pati duona, ta pati žemė. Moterys tas pačias lysves ravi, vyrai tuos pačius dalgius pusto, vaikai vienodas išdaigas krečia. Dievas jungia. Tikėjimas jungia. Lietuva jungia“ („Šalčia“, 1990.07.27).

O Lietuva — tai ir dangus, ir žemė, ir čia gyvenantys žmonės — jų triūsas ir viltys, ir, žinoma, lietuvių kalba. Ne visiems savo vaikams Lietuva (ir Istorija!) tiek pat jos atseikėjo, bet vienaip ar kitaip prie lietuvių kalbos visi prisiliečiame. Todėl ji mus ne tik skiria, bet ir jungia. Reikia, kad jungtų.

1990 m. rugpjūčio mėn.

[1] Lietuvių gyventą plotą rodo sienos, nustatytos pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį. Derantis dėl jų, remtasi ir istoriniais šaltiniais, liudijančiais, jog XIX a. pradžioje čia gyventa lietuvių. Tai buvo vienas iš svarbiausių argumentų, palenkusių Tarybų Rusiją pripažinti tuometinę Lietuvos sieną ryčiau nuo Breslaujos ir Ašmenos, piečiau nuo Lydos ir Gardino.

[1] Lietuvių ir lenkų kalbinių santykių tyrinėtojas, kurio pavardė Lenkijoje rašoma Makowski, yra Seinų krašto lietuvis Makauskas. Tasai pavyzdys rodo, jog Lenkijoje lietuvių pavardės ir dabar tebelenkinamos. Lenkai lietuvių pavardes kraipo daug labiau nei lietuviai lenkų. Lietuvoje lenkų pavardės tik užrašomos lietuvių kalbos rašmenimis ir joms pridedamos linksniavimui būtinos galūnės; lenkai iš esmės lenkina — keičia priesagas, net verčia visą žodį. Lietuvoje iš Petrovskių ir Vasilevskių nedaromi Petrauskai ir Vasiliauskai; Vasilevskos neverčiamos Vasiliauskienėmis ar Vasiliauskaitėmis. Lenkijoje lietuvis Vasiliauskas rašomas Wasilewski, Vasiliauskienė ir Vasiliauskaitė — Wasilewska. Net Šarka tampa Soroko.

[1] Dabartinėje Rytų Lietuvoje matome tik dalį skriaudos, kurią Lietuvai padarė Želigovskio „žygis“. Juk dėl jo netekome tų teritorijų ir sienų, kurios Lietuvai buvo pripažintos pagal 1920 m. sutartį. Jei tas kraštas du tarpukario dešimtmečius būtų priklausęs Lietuvos Respublikai, kažin ar Stalinas, primesdamas Lietuvai 1939 m. ,,sutartį“, jį būtų atplėšęs nuo Lietuvos. Nebūtų nė dabartinių Baltarusijos TSR pretenzijų dėl Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų.

[1] Ištraukos iš „Vilniaus Golgotos“ skelbiamos ir mūsų tinklalapyje.

[1] Ne visi lenkais užsirašę lietuviai nutauto, dalis išliko tikri lietuviai patriotai. Jų vaikai ir anūkai dažniausiai nori oficialiai užsirašyti lietuviais, bet tai padaryti trukdo instrukcijos ir biurokratai. Kaip rašo „Respublika“ (1990.04.14), „Šalčininkų pasų skyriuje „to niekas nenori daryti“ ir duoda konkrečių pavyzdžių.

[1] Iki tol Šarkaičiuose direktoriavusi lietuvė rusinti mokyklos nenorėjo ir rajono valdžia čia paskyrė „savo kadrą“, kuris buvo nusistatęs ir prieš lietuvius, ir prieš lenkus. Prieš tai jis reiškėsi Dieveniškių vidurinėje mokykloje. Nors nemokėjo lietuvių kalbos, kaip partinės organizacijos sekretorius, yra mėginęs veržtis į lietuvių kalbos egzaminą, – teko ne visai mandagiai išprašyti. Bene svarbiausias jo „internacionalinės veiklos nuopelnas“– Dieveniškių mokyklos etnografinio muziejėlio išdraskymas…

[1] Kai 1989 m. Dieveniškių mokyklai pradėjo vadovauti lietuvis direktorius, lietuvių kalbos ignoravimo nuotaikos apsilpo, bet padėtis iš esmės nepasikeitė. Vyrauja rusų kalba, lietuvių kalbos nemokantys asmenys jos mokytis didelio noro nerodo.

Dieveniškėse sklando Vilniaus krašte propaguojama mintis — steigti atskirą lietuvių mokyklą. Atskirų mokyklų idėja apskritai, žinoma, palaikytina, bet negalima jos versti mados reikalu. Atsiskirti, atsiriboti — paprasčiausia, bet ar Dieveniškėms tai būtų naudinga. Bendra mokykla gali padėti patraukti prie lietuvių kalbos, o gal ir į lietuviškąsias klases. Lietuvių kalbos valstybinis statusas sudaro sąlygas ją plačiau įtvirtinti, daryti pagrindine bendrųjų renginių kalba.

[1] Nuo 1990 m. balandžio mėnesio Poškonių mokyklai vadovauja lietuvis direktorius. Nutolo grėsmė čia esančiai lietuviškai mokyklai — švietimo skyriaus vedėjas pažadėjo Katkuškių rusiškos mokyklos su ja nejungti.

Bet nenormali padėtis tebėra vaikų darželyje. Yra dvi grupės: vyresnioji lietuviška, o jaunesnioji — nesuprasi. Vieni vadina rusiška, kiti — lenkiška. Jos auklėtoja, šiaip rūpestinga mergaitė, lietuviškai mažai temoka, dėl to tėvai net jaunesniojo amžiaus vaikus nori atiduoti į vyresniųjų grupę. Yra du vaikai, į jaunesniųjų grupę atkelti iš vyresniosios ir mokomi lenkiškai: vienas mokytojos, kitas darželio vedėjos vaikas. Neginčiju jos teisės savo kalba auklėti vaiką, bet ar lietuvių kalbos nemokanti ir ja nesuinteresuota vedėja gali vadovauti vaikų darželiui, rengiančiam vaikus lietuviškai mokyklai?! Ar nenorima per darželį ją suardyti?

[1] Šio veikėjo suktumą rodo jo paties vartojamos dvi asmenvardžių formos: lenkų spaudoje jis Jan Ciechanowicz, o rusų spaudoje ir aplinkoje pats rašosi Иван Тихонович. Tad kas jis vis dėlto iš tikrųjų — Janas ar Ivanas?

[1] Dabar — Lietuvos Respublikos valstybinė kalba. Nepriklausomybės atstatymo aktas ir pasikeitęs Respublikos pavadinimas nekeičia lietuvių kalbos statuso ir vartojimo principų.

[1] Prieš porą metų padidėjęs kitataučių noras mokytis lietuvių kalbos ėmė slūgti, sumažėjo kursų ir juos lankančių žmonių skaičius. Tai ypač būdinga Šalčininkų rajonui.

[1] Kadangi Lietuva nebeįeina į federaciją, suprantama, ir rusų kalba Lietuvoje nebe federacinio bendravimo priemonė. Bet ji vis tiek mums tebėra antroji pagal svarbumą kalba, vartojama ir Lietuvoje, ir ryšiams su TSRS, jos dalimis ir instancijomis palaikyti. Galėtume sakyti, kad rusų kalba dabar tapo išėjimo iš TSRS kalba.

[1] Daugeliui lenkų, ypač gyvenančių Lenkijoje, tų formų vartosena iš tikrųjų yra istorinė ir kalbinė tradicija, neturinti politinio atspalvio. Bet nenuoširdūs yra tie teoretikai, kurie apsimeta nesuprantą lietuvių aspiracijų ir kaltina juos „kalbiniais kompleksais“, kaip tai daroma Varšuvos universiteto docentės A. Nagurko straipsnyje (A. Nagorko, ,,Cz. Sz.“, 1990.02.02). Įrodinėjama, jog Lietuvos vietovardžių pakeitimas esąs natūralus jų pritaikymas prie lenkų kalbos. Argi lenkų kalboje neįmanoma forma Pabrade? Argi pritaikant Šalčininkus, reikia juos versti Solečnikais? Morfologinis pritaikymas būtų Szalczininki. Keistas pritaikymas, kai Juodšiliai virsta Czarny Bor, Aukštadvaris — Wysoki Dwor, Ereliškės — Orzelovka, Pavoverė — Powiewiorka. Tai toks pat lenkinimas kaip iš Šarkos daryti Soroką.

[1] Lietuvių kalbos komisija yra priėmusi nutarimą, kuris skelbia: „Lietuvoje visomis kalbomis turi būti vartojamos oficialiosios. . . gyvenamųjų vietų. . . ir autentiškosios kitų Lietuvos vietovardžių formos“ („Tiesa“, 1990.02.27; „Cz. Sz.“, 1990.03.01). Lietuvos lenkų spauda tą nutarimą ignoruoja, o „Kurier Wilenski“ (1990.04.17) net pavadino neturinčiu „teisinės galios“. Reikia manyti, kad teisinę galią turinčios instancijos įpareigos, bent jau oficialiuose užrašuose, adresuose, asmens ir valstybiniuose dokumentuose, vartoti autentiškas Lietuvos vietovardžių formas. Tai elementarus dalykas. Estijos vyriausybė yra reglamentavusi net savo sostinės rašybą— pareikalavusi ją ir rusiškai rašyti su dvigubomis priebalsėmis — Таллинн. O mes į lenkų rašybą nesikišame, tik norime, kad nebūtų kraipomi mūsų žemės vardai.

[1] Lauksime, kad lietuvių kalba Vilniaus krašte susirūpintų naujoji — Kultūros ir švietimo — ministerija. Keista, kad iš darbo atleistas lietuvių kalbos ir Vilniaus krašto entuziastas inspektorius A. Kairys. Kažin ar tai rodo tik naujosios ministerijos „darbo“ metodus, ar ir požiūrį į lietuvių kalbą?!

[1] Akivaizdus pavyzdys — Lietuvos patrioto Tado Ivanausko šeima: vienas jo brolis kovojo už Lenkiją, čia buvo ministras, kitas — baltarusių tautinio sąjūdžio organizatorius.

[1] Kurioziška, bet tipiška mintis pasakyta Vilniaus krašto „autonomininkų“ antrojo suvažiavimo apžvalgoje („Kurier Wilenski“, 1990.06.09). Šiaip lietuviams palankūs autoriai rašo, kad Trakų ir Švenčionių rajonuose „labiausiai jaučiami asimiliacijos padariniai“. Iš tikrųjų masinė lenkų asimiliacija buvo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, bet čia vyko rusifikacija ir dėl jos nesielvartaujama. O ten, kur susikryžiuoja lietuvių ir lenkų kalbos,— jau „didžiausia asimiliacija“.

[1] XX a. pradžios asimiliacijos kryptį paliudija „Znad Wilii“ laikraštyje (1990.02.04—18) išspausdinti S. Svianevičiaus (Swianiewicz) žodžiai: „Tarnaudamas Želigovskio divizijoje, mačiau ūkių, kuriuose senoji karta kalbėjo lietuviškai, vidurinioji baltarusiškai, o jauniausioji stengėsi (kalbėti) lenkiškai“. Pokario metų asimiliacijos padarinius akivaizdžiai rodo rinkimų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą rezultatai. Antai LLS Šalčininkų rajono skyriaus pirmininkas Janušas Oblačinskis (Oblaczyński) gavo vos 700, o jo konkurentas TSKP rajono organizacijos sekretorius L. Jankelevičius (Jankielewicz) — daugiau kaip 11 tūkstančių balsų.

[1] Lygiai tokia pati situacija pasikartojo 2010-2011 metais Kalveliuose, Vilniaus rajone (red. pastaba).

[1] Po savotiško protrūkio LLS veikla Dieveniškėse aprimo. Jos vardu veikę aktyviausi funkcionieriai dabar reiškiasi per TSKP vietos organizaciją, o daugumas paprastųjų lenkų tautybės žmonių nuoširdžiai darbuojasi išvien su lietuviais ir palaiko Lietuvos atgimimą.

 

[1] Negalima sakyti, kad „Armija krajova“ visur Vilniaus krašte žudė lietuvius. Iš lietuvių gyvenamų kaimų ji paprastai imdavo rekvizicijas, pirmiausia gyvulius ir aprangai siūti reikalingus audinius. Smurtą patirdavo atskiri kuo nors neįtikę ar su lietuvių valdžia susiję asmenys.

Bet nemažai smurto „Armija krajova“ naudojo tiesiog tam, kad iš Vilniaus krašto išvaikytų lietuvius. Antai 1944 m. kovo mėnesį buvo nusiaubti Trakai. Kaip rašo tų įvykių liudytojas, lietuviai buvo įspėti iš čia išsikraustyti, „nes antrą kartą atėję mus išžudys“ („Voruta“, 1990 m., Nr. 4). Buvo skelbiamos instrukcijos įkalbinėti lietuvius išvykti iš Vilniaus (viena išspausdinta „Vilniaus balse“, 1990. 01.01—07). Lietuvių šaudymas Vilniuje be preteksto, matyt, buvo bausmė nepaklusniesiems, ir, žinoma, daryta, kad čia lietuvių nebūtų. Net vieną telegramą į Londoną savo vyriausybei AK vadas „Vilkas“ baigia žodžiais: „Litwinów niema!“ („Lietuvių nėra!“) („Literatūra ir menas“, 1989.07.08).

[1] Per tą laiką, kai Lietuva pasuko į nepriklausomybę, nemažai permainų įvyko ir Vilniaus krašte. Atsirado naujų problemų.

Gaila, kad politinės permainos ir valdžios kaita lietuvių kalbos reikalų nepagerino. Veikiau atvirkščiai. Jai čia įsitvirtinti sutrukdė Komunistų partijos skilimas: lietuvių kalbą palaikanti savarankiška LKP nebeteko turėtos įtakos, o čia įtakingesnė TSKP nuo jos vėl nusigręžė. Dėl įvairių priežasčių imta trauktis nuo Lietuvių valstybinės kalbos įsako reikalavimų, o atskirus jo straipsnius vietos valdžia tiesiog savavališkai keičia.

Prieštaringesni darosi lenkų santykiai su lietuviais. Jie pinasi pirmiausia todėl, kad labai susiskaldę lenkų bendruomenė. „Jedinstvos“ šalininkų sumažėjo, bet sustiprėjo TSKP organizacijų įtaka lenkams. Dalis lenkų nuėjo su LKP, vienas kitas įsitraukė į Sąjūdžio grupių veiklą. Specifinius lenkų interesus labiausiai reiškia LLS, nors ji irgi nevienalytė. Yra tokių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsiduria šalia jos bendrosios linijos. Žodžiu, lenkų bendruomenės spektras yra labai įvairus.

Dauguma lenkų palaiko Lietuvos nepriklausomybės siekius, nes supranta, kad laisva Lietuva ir jiems sudarys geresnes tautinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygas. Į bendrą tikslą mus veda šūkis: „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Tik gaila, kad jis dažnai panaudojamas ne Lietuvai vienyti, o jai skaldyti: dalis lenkų veikėjų įsivaizduoja arba ir skelbia, kad „jūsų“ — tai Lietuvos, o „mūsų“, lenkų — tai Vilniaus krašto. Kad ir nebeminint „lenkų autonominės srities“, Vilniaus kraštą stengiamasi daryti lenkų teritoriniu vienetu.

Tai aiškiai matyti iš lenkų autonominės srities organizatorių antrojo suvažiavimo (įvykusio Šalčininkuose 1990 m. gegužės pabaigoje) dokumentų („Kurier Wilenski“, 1990.06.09). „Kreipimesi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą“ reikalaujama „iš Vilniaus, Šalčininkų, dalies Švenčionių, Širvintų ir Trakų rajonų sukurti savivaldų tautinį-teritorinį vienetą su savo Statutu“. Deklaracijoje, skirtoje Vilniaus krašto vietinių Tarybų deputatams, kalbama apie „lenkų tautinę-teritorinę savivaldžią valdžią Vilniaus krašto sritį“. Ši formuluotė nuo pernykštės skiriasi tik tuo, kad vietoj „autonominė“ vartojamas žodis „savivaldi“, o vietoj „obwod“ sinonimas „okręg“ (abu reiškia „sritį“). Taip būsią „ištaisyti mūsų atžvilgiu neteisingi 1939 m. politiniai sprendimai“. Prie tokių „neteisingų sprendimų“ aiškiai priskiriamas ir Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai. Tik nepasakyta, kam jis pagal „teisingus sprendimus“ turėjęs priklausyti — Lenkijai ar Baltarusijai.

Blogiausia, kad iš Vilniaus ir Šalčininkų rajonų stengiamasi „išplauti“ lietuvius, o kartu su jais ir lietuvių kalbą. Pasinaudojant rinkimais, jie išstumti iš savivaldybių, o savivaldybių vardu — atleidinėjami iš pareigų. Be kitų pretekstų, yra toks, kad jie nemoka lenkų kalbos, kuri čia paskelbta oficiali.

Lengvai pažįstame ir nedraugais laikome atvirus visokio plauko Lietuvos priešus. Bet nedideli bičiuliai ir tie, kas žodžiais pritaria Lietuvos nepriklausomybei, o darbais jai kenkia, ardo iš vidaus. Tokius smerkia ir apdairesni lenkų veikėjai. Antai laikraščio „Nasza Gazeta“ redaktorius A. Plokšta (Plokszto) bjaurisi (nusako žodžiu „niesmak“) LLS nariais, kurie tos sąjungos suvažiavime pritaria parlamento nutarimui atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o rajono savivaldybės Taryboje reikalauja jį panaikinti (1990.06.03). Toliau nurodo, kad lietuvių išstūmimo politika, be kita ko, suinteresuoti ir žmonės, kovojantys „dėl šiltesnių vietų, naudingesnių portfelių“. Kad toji „politika“ yra toli nuėjusi, rodo jo klausimas: „O ką darysime, jeigu reikės rinktis: geras menedžeris, bet lietuvis, ar prastas organizatorius, bet vietinis?“

Taigi visiems yra apie ką pamąstyti. O nenorintiems galvoti ar padėties nesuprantantiems primename: mes negalime nepriklausomybės pirkti už naują Vilniaus krašto „nulietuvinimą“.

[1] Pastaruoju metu yra gerų poslinkių. Iškilo nemažai lietuviams palankių lenkų lyderių, tokių kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai Z. Balcevičius, M. Čiobotas, Č. Okinčicas. Nuosaikesni tapo ligšioliniai LLS veikėjai J. Senkevičius, J. Mincevičius. Antrajame jos suvažiavime pralaimėjo antilietuviškosios veiklos ideologas I. Tichonovičius.

[1] Su Sąjūdžiu ryšiai pagerėjo, bet juos labiau stengiasi plėsti Sąjūdis, ne LLS. Antai per rinkimus jis parėmė nemažai LLS iškeltų kandidatų.

 

[1] Paskelbus Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktą, teritorines pretenzijas Lietuvai pradėjo kelti Baltarusija. BTSR AT Prezidiumas paskelbia pareiškimą, kuriuo savinasi Švenčionis, Šalčininkus, Druskininkus; begėdiškai kraipydamas istoriją, tas vietas vadina „nuo amžių baltarusių teritorija“ („Эхо Литвы“, 1990.04.03).

[1] Negalima Lietuvai versti nebūtų kalčių, kaip viename interviu savaitraštyje „Prawo i Zycie“ (1990.02.03) padarė V. Čepaitis. Aptardamas tą interviu, „Kurier Wilenski“ (1990.02.27) pacitavo tokius jo žodžius: „Padarėme klaidą prieš karą, kad nesugebėjome nusistatyti savo santykių su jūsų didesniu ir stipresniu kraštu. Nebuvo net diplomatinių santykių“. Betgi visiems žinoma, kad Lietuva taip reiškė protestą prieš Vilniaus užgrobimą. Ar dėl to jai reikia priekaištauti?

[1] Neseniai „savo kelio“ kortas atskleidė pats I. Tichonovičius. Dėstydamas savo steigiamos Lenkų žmogaus teisių gynimo partijos programą, jis nurodo perspektyvinį tikslą TSRS sudėtyje įkurti Rytų Lenkijos Respubliką, kuriai priklausytų ir Vilniaus kraštas (dabartinė Rytų Lietuva) („Nasza Gazeta“, 1990.05.13).

[1] Dabartinės Lenkijos Respublikos oficialūs asmenys (užsienio reikalų ministras, Seimo spikeris ir kt.) yra pasakę, kad Lenkija neturi ir nereikš teritorinių pretenzijų Lietuvai, bet oficialiais valstybiniais aktais tokia nuostata nėra įforminta.

[1] Lietuvos lenkų veikėjai apie tai stengiasi nekalbėti, o jei kalbėti vis dėlto reikia,— nepasakyti savo nuomonės. Antai „Respublikos“ korespondentas (1990.02.20) klausia LLS Šalčininkų rajono skyriaus pirmininko Janušo Oblačinskio (pokalbį cituoja „Kurier Wilenski“, 1990.02.28): „Kaip Jūs vertinate 1920—1939 metų įvykius šiame krašte? Ar tai buvo okupacija, ar susigrąžinimas senų lenkų žemių, kaip neretai teigiama lenkų spaudoje ir literatūroje“. J. Oblačinskis atsako: „Mano to laikotarpio vertinimas neturi didelės reikšmės ateičiai. Mes privalome mokytis iš istorijos, o ne gyventi pasukę galvas atgal. Ar mes vertinsime teigiamai, ar neigiamai, nieko nepakeisime…“ Nuomonės nepasakymas — irgi pozicija. Tai pirma. O antra, kaip iš istorijos pasimokys tie, kurie praeities faktų arba tiesos apie juos nežino?

 

[1] Nuo 1990 m. balandžio mėnesio Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nurodymu Lenkijos programa pradėta transliuoti per Vilniaus televiziją. Suprantama, kad mes negalime atsitverti nuo pasaulio. Kituose kraštuose per kosmosą galima matyti daugelio šalių televizijos programas, bet šiuo atveju vienos šalies valstybinė televizija be pariteto principo transliuoja kitos šalies programą“. Be to, varžantis dėl tam tikros gyventojų dalies tautinės ir politinės orientacijos, didesnės tautos ir įtakingesnės valstybės ekspansija, net ir netendencinga, silpnina mūsų pozicijas.

[1] Lenkų priekaištai lietuviams dėl Arkikatedros aprimo, bet apskritai aistrų dėl bažnyčių tai šen, tai ten pasitaiko. Dar kartą pasiremsiu Dieveniškių pavyzdžiu: čia mėginta rinkti parašus prieš lietuvį kleboną. Nesusipratimų priežastis šiuo atveju (ir dar vienur kitur) ne pamaldų kalba, o kunigo tautybė. Juk pagrindinės pamaldos Dieveniškėse vyksta lenkų kalba. Matyt, atskiri kurstytojai norėtų bažnyčią ir lenkų religinius jausmus panaudoti negeriems tikslams. Praeityje bažnyčia yra prisidėjusi prie lietuvių nutautinimo ir tautinių nesutarimų, dabar laukiame ir tikimės, jog ji padės visiems susitelkti.

Tą mintį gražiai yra nusakęs Kalesninkų klebonas Vytautas Rudis: „Kas gi mus skiria? Kalba? Bet paukščiai skirtingai čiulba, o padangės visiems pakanka. Jungia ta pati duona, ta pati žemė. Moterys tas pačias lysves ravi, vyrai tuos pačius dalgius pusto, vaikai vienodas išdaigas krečia. Dievas jungia. Tikėjimas jungia. Lietuva jungia“ („Šalčia“, 1990.07.27).

O Lietuva — tai ir dangus, ir žemė, ir čia gyvenantys žmonės — jų triūsas ir viltys, ir, žinoma, lietuvių kalba. Ne visiems savo vaikams Lietuva (ir Istorija!) tiek pat jos atseikėjo, bet vienaip ar kitaip prie lietuvių kalbos visi prisiliečiame. Todėl ji mus ne tik skiria, bet ir jungia. Reikia, kad jungtų.

1990 m. rugpjūčio mėn.