Septynių kaimų didžioji grupė

Trečioji gatvinių kaimų grupė — didžiausia. Ją sudaro septyni
kaimai. Šalia Gaujos iš pietų į šiaurę yra penki..kaimai~
Grybiškės, Didžiuliai, Lastaučikai, Poškonys, Padvarės
(Dvariškės). Siauriniai ir Šiudainys su minėtais kaimais sudaro
atšaką, nutįsusią į rytus.

Siaurimų kaimas išsiskiria savo „S“ formos gatve, susidariusia
dėl nelygaus paviršiaus. Šiudainių kaimas išaugo XIX a. pabaigoje,
o sodybų skaičius nuo 1870 m. iki 1907 m. išaugo nuo 13 (1870 m.) iki
37 (1907 m.) 1897 m. kaime gyveno 201 žmogus. Dar 15 žmonių buvo
įsikūrę Šiudainių dvarvietėje. Lietuviškieji Šiudainys
nukentėjo ne tik nuo Armijos krajovos, bet ir nuo pokario stalininių
baudėjų, ieškojusių tarnybos okupacinėje Raudonojoje armijoje
vengiančių vyrų. 1945 m. pradžioje buvo suimta 12 vyrų. Iki šiol
nežinomas raudonarmiečių išvesto Juozo Klincevičiaus likimas. Dabar
kaime beliko vos pusšimtis gyventojų. Senieji Šiudainių gyventojai
palaidoti kapinaitėse, kurios yra tarp Siaurimų ir Šiudainių.
Griovių apjuostose ir medžiais apaugusiose kapinaitėse jau
nebelaidojama.

Grybiškių kaime, kurio ir XX a. pradžioje būta mažesnio (1790 m.—
trys sodybos), viena sodyba (M. Gaidienės) paskelbta vietinės
reikšmės architektūros paminklu. Ji yra šiaurinėje kaimo,
įsikūrusio kairiajame Gaujos krante, dalyje. Į rytus nuo Grybiškių
ošiančioje miško kalvelėje yra Pirmojo pasaulinio karo metu (1915
m.) žuvusių vokiečių kareivių kapai, kuriuos aptiko archeologai
1974 m. Į pietus nuo kaimo buvusius pilkapius tik spėta išžvalgyti
1951 m. Po to susikūrusio kolūkio vadovai pilkapius ėmė arti. Dar
kartą jau beveik sunaikinti pilkapiai archeologų buvo apžiūrėti
1955 m. Aptikti radiniai įgalino nustatyti, jog čia būta VIII—XII
a. kapų.

m0.389160001247476678

Kitoje Gaujos upės pusėje, dešiniajame krante, priešais šiaurinės
Grybiškių sodybas prasideda Didžiulių kaimo gatvė. Kaimas niekada
nebuvo labai didelis. 1790 m. jame buvo 5 sodybos, 1870 m. — tik
septynios, 1907 m. — 22 (1897 m. — 133 gyv.). Didžiuliečiai
atkakliai kovojo dėl lietuviškos mokyklos lenkų okupacijos metu.
Valdinė mokykla čia veikė nuo 1921 m. Iš pradžių kai kurios
pamokos vyko lietuvių kalba, bet netrukus mokykla tapo lenkiška. Tad
1924 m. Didžiulių, Grybiškių ir Lastaučikų valstiečiai
išsirūpino leidimą „Ryto“ draugijos mokyklai. Ji nukonkuravo 1925
m. lenkišką valdine mokyklą ir Didžiuliai buvo priskirti prie
Rimašių lenkiškos mokyklos. Dėl mokyklos suolų ir lentos 1926 m.
įvyko didžiuliečių susidūrimas su šautuvais ginkluota policija.
Didžiulių „Ryto“ mokykloje mokėsi daug vaikų ir buvo keturi
skyriai, su kuriais dažnai dirbo du mokytojai. Penkerius metus vaikus
mokė Teklė Talkačiauskaitė. Mokykla buvo uždaryta 1933 m. gegužės
mėn. 1934—1936 m. veikė „Ryto“ draugijos skaitykla, uždaryta
dėl „pavojingumo“. 1942 m. 25 Didžiulių sodybose gyveno 119
žmonės (1989 m.—46).

Į pietvakarius nuo Didžiulių, ties riba su Pupiškių kaimu, galima
apžiūrėti du įdomius respublikinės reikšmės archeologijos
paminklus. Tai mitologiniai akmenys, gulintys pievoje, už 100 m į
vakarus nuo plento, jungiančio Dieveniškes su Poškonimis
(Šalčininkais). Mažesnysis akmuo vadinamas Jankeliuku, jo aukštis
— apie l m, plotis ir ilgis — maždaug 2 m. Akmens paviršiuje
matosi grioveliai. Didysis akmuo, vadinamas Jankeliu, iš žemės
išlindęs tik 0,5 m. Akmens dydį apytikriai rodo 3,3 m ilgis. Akmens
plotis susiaurėja nuo 2,3 m iki 1,5 m. Anksčiau ant Jankelio matėsi
į pėdas panašūs ryškūs ženklai. Už 2,5 km į vakarus nuo
Didžiulių kaimo ir maždaug už tokio paties atstumo nuo Stalgonių
tebėra dalis didelio pilkapyno. Šiuos pilkapius apsaugojo Stalgonių
miškas. Šalia jo, laukuose buvę pilkapiai neišliko, nes buvo
suardyti ariant. Didžiulių pilkapius 1951 m. tyrinėjo A.
Tautavičiaus vadovaujami archeologai ir septynis iš jų ištyrė. Kai
kuriuose rasti X— XII a. kapai ir įkapės, tarp kurių buvo žirgo
aprangos reikmenys ir pjautuvas. Šiuo metu yra išlikę 14 pilkapių.

12190553744289_didziuliu-sodyba

Didžiulių Šiaurinė dalis dabar yra atsidūrusi prie Poškonių
tvenkinio. 1977 m. užtvenkus Gaujos upe jis išsiliejo ir užima 25 ha
plotą. Prie Poškonių tvenkinio glaudžiasi ir Lastaučikų kaimas, ir
Poškonių gyvenvietė. Tvenkinys skiria Poškonis nuo plento, ūkinių
pastatų ir šiltnamių komplekso.

Poškonyse 1897 m. gyveno 110 žmonių, 1942 m.— 139, 1989 m.— 130.
Gyvenvietė, būdama apylinkės ir kolūkio centru, labai neišsiplėtė
todėl, jog šalia yra kiti gatviniai kaimai. Tad kitur įprasto
masiško žmonių kėlimosi į kolūkine gyvenvietę Poškonyse nebuvo.
Svarbia gyvenviete kaimas tapo 1937 m., kai naujame mokyklos pastate
įsikūrė lenkiška pradžios mokykla. Ji turėjo pagreitinti
lietuviškų kaimų lenkinimą. Nuo 1939 m. aplinkinių kaimų lietuvių
vaikai jau mokėsi Poškonių mokykloje baltarusių kalba. Du
baltarusių mokytojai iš trijų dirbusių mokė vaikus ir 1940—1941
m. Vokiečių pareigūnai, atskyrę Dieveniškių valsčių nuo Lietuvos
generalinės srities 1941 m. rudenį, sutrukdė mokymąsi lietuvių
kalba ir kitais mokslo metais. Tik nuo 1942 m. Poškonių mokykloje
vaikai, padedami mokytojų patriotų iš visos Lietuvos, galėjo mokytis
gimtąja kalba. Senosios Poškonių mokyklos medinį pastatą, kuris
laikytinas ir kultūros paminklu, planuojama paversti lietuvių
kultūros centru nutautinto krašto lietuviškoje saloje. Tarp šio
pastato ir tvenkinio liaudies menininkai 1988 m.. sukūrė akmeninių
skulptūrų parką, vėliau iškilo kryžius. 1990 m. Dieveniškių
parapijos kunigas D. Valančiauskas pašventino naują erdvų mūrinį
mokyklos pastatą. Iki 1991 m. tai buvo vienintelė lietuviška
devynmetė mokykla Šalčininkų rajone. Šalia baigiamas statyti ir
prekybinis centras.

liekanos

Architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertingiausia yra senoji kaimo
gatvė. Joje — dvidešimt trys sodybos, statytos XIX a. pabaigoje —
XX a. pradžioje. Paminklų sąraše yra 26 pastatai, o 12 sodybų
paženklintos paminklinėmis lentomis. Senosios sodybos įsikūrusios
aukštumėlėje tarp dviejų Gaujos trumpučių intakų, vienas iš
kurių vadinamas Matrūnos vardu, slėnių. Kitoje Matrūnos pusėje jau
yra nemažai naujų sodybų.

3photo_large

Maždaug už l km į pietryčius nuo Poškonių, miške, yra didelė 24
pilkapių grupė. Joje didžiausio pilkapio sampilo skersmuo siekia 20
m, o aukštis — beveik 2 m. 1952 m. keturis pilkapius tyrinėjo A.
Tautavičius ir rado V—VI a. degintinius kapus.

Į šiaurės vakarus nuo Poškonių — gatvinis Padvarės kaimas. Jis
dabar pats didžiausias iš Poškonių kaimynystėje esančių kaimų.
Jame 1989 m. buvo 79 gyventojai. Padvarėje, kaimo keliukų
kryžkelėje, tebėra senos kapinaitės, kuriose jau nebelaidojama.

Gaujos aukštupyje, į šiaure nuo Poškonių, yra dar keli kaimai —
Kmelninkai, Valatkiškės, Dailidės, Krunciškės, Kat-kuškės,
Dainavėlė. Valatkiškių gyventojai 1935 m. rugsėjo 4 d. gavo teisę
įsteigti „Ryto“ draugijos skaityklą, bet jau rugsėjo 17 d. lenkų
pareigūnai skaityklą uždarė. Ilgiau lietuviška skaitykla veikė
Padvarės kaimo pašonėje esančiame Kmelninkų kaime. Čia lietuvių
kultūros centras nuo 1933 m. buvo įsikūręs Tamošiaus Kuklio
namuose. Skaitykloje susirinkdavo iki 70 Kmelninkų ir aplinkinių
kaimų vaikų. Jie mokėsi ne tik lietuviško rašto, bet taip pat
liaudies dainų ir žaidimų. Skaityklą lenkų administracija likvidavo
1936 m.

Dailidžių kaime 1790 m. stovėjo tik keturios sodybos. Vėliau kaimas
išaugo (1897 m.— 165 gyv., 1942 m.—201). Teise būti lietuviais
kaimo gyventojai pajuto turį tik sunkiais 1942 m. Tuomet čia buvo
įsteigtas Poškonių pradžios mokyklos komplektas. Kaime ir dabar mena
1945 m. sausio 3 d. tragediją. Jos metu raudonarmiečiai apsupo
Dailides ir nušovė septynis nuo šaukimo į sovietine armiją
besislapstančius vyrus. Žuvo keturi Dailidžių gyventojai, kiti trys
buvo iš Valatkiškių, Grybiškių ir Paginų. Pokario metais Dailidės
ilgai buvo apylinkės ir kolūkio centru, kuriame lietuviška mokykla
tapo lenkiška jau 1951 — 1952 m. Kmelninkų lietuviška mokykla buvo
visai uždaryta, nors vaikų kaime netrūko.

Dideliame Katkuškių kaime (1907 m.— 23 sodybos) pradžios mokykla
įsteigta dar 1922 m. 1949 m. ji tapo septynmete, o dabar čia —
devynmetė mokykla. šiaurės vakarus nuo kaimo, Gaujos dešiniajame
krante, archeologai tyrinėjo dar vieną pilkapyną. 1951 m. A.
Tautavičius, ištyręs du pilkapius, rado dar dešimt pilkapių. 1969
m. O. Kuncienės vadovaujami archeologai kasinėjo šešis išlikusius
pilkapius. Viename pilkapyje, kurio sampilas buvo apjuostas akmenų
vainiku, rastas degintinis VII—VIII a. kapas. Kituose pilkapiuose
aptikti X—XI a. kapai ir nemažai įkapių — žirgo aprangos dalių,
peiliukų, pjautuvų, segių, diržų sagčių.

Už 3 km į vakarus nuo Katkuškių, prie Poškonių (Dieveniškių) —
Šalčininkų plento, yra įdomi Stakų gyvenvietė. Čia yra
bebaigianti sunykti dvarvietė, kurioje beliko kluonas ir apleistas
parkas. XVIII a. Stakų dvaras priklausė Riomeriams, vėliau atiteko
Nažymskiams. XIX a. savininkais tapo didelius plotus Dieveniškių
apylinkėse valdę Umiastovskiai. Dvare buvo vystoma pramonė. XIX a.
viduryje veikė degtinės darykla ir stiklo fabrikėlis. XIX a.
pabaigoje buvo ir plytinė. Stakų dvaras su dviem gretimais palivarkais
turėjo tuomet per 550 dešimtinių žemės. Dvaro sodybos reikšmę
liudija ir koplyčioje įrengtas savininkų giminės mauzoliejus.
Gyventojai gerai prisimena, kaip pokario metais buvo varomi griauti
didelės mūrinės Stakų koplyčios, kurią visi vadino bažnytėle.
Vietiniai žmonės atsisakė griovėjų darbo ir stalininiams
valdininkams teko pasitelkti kelis toliau gyvenančius vyrus, kurie
išdraskė ir koplyčios rūsius, juose buvusius karstus su grafų
giminės mirusiųjų palaikais. Dabar įdomaus statinio vietoje beliko
pamatai ir plytgaliai. Stakai anksčiau priklausė Šalčininkų
valsčiui. Stakų dvarvietėje hitlerinės okupacijos metais buvo
įsteigta lietuviška mokykla.

Stakai įsikūrę miškingoje aukštumoje, kurioje yra Visinčios,
Gaujos ir Žižmos upių versmės. Vietovėje yra nemažai aukštų
kalvų, kurios labai neišsiskiria, nes visa aukštuma čia gerokai
pakilusi nuo jūros lygio. Aukščiausia Šalčininkų rajono vieta —
262,6 m. Ši kalva, esanti tarp Dainavėlės, Katkuškių ir Stakų,
stūkso Stakų miške ir todėl nėra įspūdinga.

pvz30

Į pietus nuo Stakų yra didžiausias Dieveniškių „kyšulyje“
pilkapynas — respublikinės reikšmės archeologijos paminklas. Miške
esančiame pilkapyne dar išliko per pusę šimto pilkapių. 1952 m. A.
Tautavičiaus vadovaujami archeologai ištyrė devynis pilkapius. Juose
buvo rasti V—VI a. ir IX—XII a. kapai. Už 1,5 km į pietryčius nuo
Stakų pilkapyno, prie Baltarusijos sienos, buvo rasta dar viena penkių
pilkapių grupė, vadinama Karių kapais (netoli buvusio Mykoliškių
palivarko). Šie pilkapiai datuojami IX—XIII a.

Dar vienas Ašmenos aukštumų liežuvis, kuris pakyla daugiau kaip 240
m virš jūros lygio, yra „pusiasalio“ šiaurės rytų kampe. Tai
miškingiausia Dieveniškių apylinkių dalis. Čia ošia Klevyčios
(bendravardis kaimas dabar yra Baltarusijoje), Bukiškių ir Kreivosios
miškai. Kreivosios miškas pavadintas kaip tik dėl minėto aukštumos
liežuvio formos. Čia ramybe dvelkiančiuose tarpumiškiuose seniau
būta dvarelių ir palivarkų sodybų, o dabar — kaimeliai ir eigulių
sodybos. Vienas iš kaimų — Še-tilos, kurios yra už 4 km į
šiaurę nuo Poškonių ir į rytus nuo Katkuškių. Šetilose 1942 m.
buvo 24 sodybos su 126 gyventojais. Kaime, kelių Poškonys—Teškonys
(šie jau Baltarusijoje) ir Dailidės—Liškūniškės kryžkelėje,
stovi 1943 m. statytas kryžius. Istorinis kryžius, iškilęs dar 1908
m. ir neseniai atnaujintas, rymo kaimo kaimynystėje, netoli Kreivojo
kalno (Krivaja Gora) dvarvietės. Liškūniškėse (1942 m.— 135 gyv.)
galima pamatyti du istorinius kryžius, kurie jau ne kartą buvo
atnaujinti, dėmesio vertą seną šulinį, kuriuo naudojasi kelios
sodybos, ir didelių ąžuolų alėją. Tarp Šetilų ir Liškūniškių
yra 3 km atstumas. Šioje atkarpoje miško laukymėje yra Liudvinavo
dvarvietė. XIX a. pabaigoje Liudvinavo palivarkas su 248 dešimtinėmis
žemės taip pat priklausė grafienei Umiastovskai. Dvarvietėje dar
1940 m. veikė pradžios mokykla, kurioje vaikai mokėsi ir hitlerinės
okupacijos metu.

Gretimai ošiančiame Šilinės miške, už 1,5 km į pietus nuo
Liškūniškių, yra Paginu (Borovkos) pilkapynas. Pilkapius senovės
žmonės įrengė kalvelėje, šalia raisto. Vieną pilkapį su dviem
sudegintų mirusiųjų kapais ištyrė A. Tautavičius ir priskyrė jį
VI—VIII a. Paginu kaimas įsikūręs maždaug už 1,5 km į vakarus
nuo pilkapyno.

Tame pačiame Šilinės miške yra dar vienas, didesnis, pilkapynas. Jo
kauburėliai pūpso už l km su trupučiu į pietryčius nuo Paginu
pilkapyno, prie miško keliuko. Antrasis pilkapynas priskiriamas
Reistinių (Raistynės) vienkiemiui, kurio trobesiai stovi netoli
pilkapių, miške. 2—3 ha plote, irgi prie raisto, priskaičiuojama
net keturiasdešimt pilkapių. Reistinių pilkapiai gerokai apgadinti
turtų ieškotojų, o archeologų tebuvo trumpai žvalgyti 1951 ir 1955
m. Pilkapiai turi 6—8 m skersmens ir 0,5—l m aukščio sampilus,
apjuosti grioviais ir būdingi IX— XII a.

Karmazinx_pilkapynas_1200601934621

Daugelio istorinių įvykių liudininku buvo senasis kelias, einantis
iš Dieveniškių į šiaurės rytus — į Klevyčią, Graužiškes ir
Ašmeną (visos trys — Baltarusijoje). Daug kančių ir vargo patyrė
ir netoli Dieveniškių, šalia Šilo miško, įsikūrusio Šaltinių
kaimo žmonės. Nedidelis tai buvo kaimas. 1790 m. Dieveniškių dvarui
priklausančiuose Šaltiniuose stovėjo 4 sodybos, Didžiausio kaimo
būta XX a. viduryje. 1942 m. dvidešimtyje sodybų gyveno 72 žmonės.
Kaimas, nors ir būdamas prie svarbaus vieškelio ir miestelio, liko
lietuviškas. 1934 m. nesėkmingai prašė valdžios leidimo „Ryto“
draugijos skaityklai. Karo metais kelis kartus šaltiniečius
negailestingai apiplėšė sovietiniai partizanai ir Armijos krajovos
kovotojai. 1951 m. stalininiai valdininkai, norėdami priversti
valstiečius stoti į kolūkį, į Sibirą išgabeno vieną šeimą,
kuri po tremties išvyko tiesiai į Lenkiją. Prie kaimo stūkso
Puikinio kalnas. Anot legendos, ant jo būta bažnyčios, vėliau
prasmegusios. Kai kur žemė čia tikrai klampi, nes ant jo būta
vietovė šaltiniuota.

Už miškelių plotais apaugusių kalvų — Jurgelionys. Tarp
Jurgelioniu ir Dieveniškių — 5 km. Jurgelionys XVIII a. pabaigoje
žinomi kaip seniūnijos centras. Seniūniją sudarė palivarkas ir trys
kaimai — Jurgelioniu, Jurgelioniškių (dabar Pajurgelionių) ir
Milkūnų. 1775 m. seniūnijoje buvo 17 valstiečių kiemų, o 1790
m.—jau 25. 1790 m. visi aštuoni Jurgelioniu ūkininkai buvo
lažininkai. Kaimas išaugo po 1861 m. reformos. 1870 m. Jurgelionyse
buvo 14 sodybų, o 1907 m.— jau 30. 1897 m. Jurgelioniu dvaras turėjo
165 dešimtines žemės, o kaimiečiai — beveik dukart daugiau. 1905
m. Jurgelionyse buvo įsteigta rusiška pradžios mokykla. Vėliau
lietuvių nutautinimas vyko lenkiškoje mokykloje. 1941 m. pradžioje
Jurgelioniu valstiečiai prašė atvykusių vizitatorių leidimo mokyti
vaikus lietuvių kalba. Lietuviška mokykla veikė nuo 1942 m. iki
šeštojo dešimtmečio pradžios, kai buvo paversta lenkiška (dabar
— devynmetė). 1945 m. sausio 10 d. raudonarmiečiai nušovė
Jurgelioniu gyventoją Vaitiekų Butrimą (24 metų).

Jurgelionys 1950—1975 m.— apylinkės centras. Apylinkėje dar
šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo Stalino ir „Darbo didvyrio“
kolūkiai. Ilgai kolūkio centrine gyvenviete buvo ir Jurgelionys.
Tuomet sunyko senieji dvaro pastatai. Dvarvietėje, kurios dalis pateko
į mokyklos teritoriją, išliko tik du mediniai pastatai, taip pat
liepų ir tuopų alėja. Dabar Jurgelionyse beliko 130 gyv. (1970 m.
buvo 172 gyv.).

Nuo kelių kryžkelės Jurgelionyse į pietryčius, vos už l km, yra
Pajurgelionių kaimas. Jame guli po melioracijos darbų išsaugotas
didžiulis akmuo. Šio į saugotinų objektų sąrašą įrašyto
rausvai pilkšvos spalvos milžino ilgis — 3 m, plotis — apie 2 m.

Dar tolyn nuo Dieveniškių — Urelių kaimas. Prieš pusę amžiaus
tai buvo didelis kaimas (1942 m.— 187 gyv.), o prie vieškelio
stovėjo beveik pusšimtis sodybų. Išliko ne tik dalis sodybų, bet ir
kiti įdomūs statiniai. Kaimas prasideda ir baigiasi koplytėlėmis.
Ties kryžkele, kur atsišakoja kelias į Daulėnus ir Norviliškes,
galima pamatyti dailią medinę 2 m aukščio koplytėlę su
keturšlaičiu skardiniu stogeliu. Koplytėlės viršuje yra medinis
kryžius, viduje — skulptūrėlė. Dar viena koplytėlė stovi Urelių
kapinaitėse, kuriose buvo laidojama dar Antrojo pasaulinio karo metais.
Ši koplytėlė mūrinė, 6 m aukščio. Viduje yra 1,2 m aukščio
Kristaus, nešančio kryžių, medinė skulptūra. Medžiais apaugusiose
kapinėse išsiskiria keli kryžiai ir du akmenys.“su iškirstais
ženklais, panašiais į Gedimino stulpus. Prie Urelių XIX a. pabaigoje
buvo trys dvarelių (palivarkų) sodybos. Viena iš jų stovėjo
dabartiniame Geležių kaime. Išliko sodybos, statytos 1912 m.,
pastatų dalis.

Dar dvi koplytėlės rymo prie kelio gretimame Daulėnų kaime, iki
kurio iš Urelių — tik 2 km. Abi Daulėnų koplytėlės, skirtos šv.
Marijai, vietinių gyventojų rūpestingai prižiūrimos. Koplytėlių
statymo tradiciją aplinkinėse vietovėse įdiegė Norviliškių
vienuolynas. Daulėnai paminėti jau 1619 m., kai kaime buvo 14 kiemų,
turėjusių 12 valakų žemės. 1897 m. Daulėnuose gyveno 264 žmonės.
Kaime buvo pradžios mokykla, kurioje 1941 m. pirmojoje pusėje tiek
lietuviškai suprantančių, tiek nutautėjusių šeimų vaikai buvo
mokomi lenkiškai. Lietuviška mokykla pradėjo veikti tik 1942 m.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje į pamokas vėl sugrįžo lenkų
kalba. Sovietiniais metais Daulėnai kurį laiką buvo apylinkės ir
kolūkio centru. Gyventojų skaičius pamažu sumažėjo iki 116 (1989
m.).

233265801

Iš Daulėnų matosi į tvirtovę panašūs Norviliškių vienuolyno
mūrai, iki kurių 2 km. Buvusio vienuolyno pastatai stovi labiausiai į
rytus nutolusiame Dieveniškių „pusiasalio“ kamputyje. Tarp
Daulėnų ir Norviliškių vienuolyno išsibarsčiusios Norviliškių
kaimelio (1989 m.— 51 gyv.) sodybos. Jose mažai liko žmonių, kitos
buvo nugriautos per septintąjį — aštuntąjį dešimtmetį.
Norviliškėse 1959 m. gyveno 156 žmonės, 1979 m.— tik 69.

Norviliškėse XVII a. pradžioje buvo Surviliškio (šis dabar —
Baltarusijoje) dvaro palivarkas. Jame dvarininkė D.
Zenovičiūtė-Šorcienė 1617—1618 m. pastatė mūrinius bažnyčios
ir vienuolyno pastatus. Vėliau, 1745 m., mūrinė bažnyčia buvo
perstatyta, šalia iškilo mūrinė varpinė. Prie bažnyčios tuomet
veikė mokykla. Bažnyčia dar kartą buvo perstatoma 1831 m., bet po
sukilimo caro valdžios įsakymu nugriauta. Statybinės medžiagos buvo
panaudotos Alšėnų cerkvės ir Norviliškių kareivinių statybai.
Uždaryto vienuolyno pastate taip pat įsikūrė caro kariuomenė.
1900—1915 m. vienuolyne veikė žemės ūkio mokyklos mergaičių
bendrabutis (pensionas), nuo 1922 m.— klebonija. Dabar vienuolyno
pastatai apleisti ir griūva. Jais reikėtų kuo greičiau susirūpinti,
nes tai renesanso epochos bruožus išlaikęs statinys, įdomus
architektūros paminklas. Su varpine, kuri buvo perstatyta XIX a.
pradžioje, pastatas sudaro įspūdingą architektūros ansamblį. Jį
1989—1990 m. tyrinėjo archeologas S. Patkauskas.

Medinė Norviliškių bažnyčia buvo pastatyta 1918—1919 m. Didelė
Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, bažnyčia yra
veikianti, bet reikalinga remonto. Pastatas yra saugotinų objektų
sąraše. Kelis religinio meno ir kulto kūrinius bei reikmenis
paminklosaugininkai paskelbė dailės paminklais. Iš pradžių jais
tapo du XVIII a. pabaigos šilkiniai arnotai, XIX a. kapa ir
ornamentuotas geležinis kryžius. Vėliau valstybės globoje atsidūrė
trys XVIII a. meno kūriniai — taurė ir du paveikslai. Viename iš
jų — „Marija Karalienė“, kitame — „Marija su kūdikiu“.

28306664

Pirmosios Norviliškių kapinės buvo kalvos šlaite, prie vienuolyno
— jos jau išnykusios. Dabartinės kapinės, įrengtos kalvos
šiauriniame šlaite ir kalno papėdėje, įkurtos 1920 m. Šiose
kapinėse laidojami ir Baltarusijoje atsidūrusių Peckūnų bei kitų
gretimų kaimų gyventojai.

Daulėnus su Dieveniškėmis jungia dar vienas vieškelis, darantis
lankstą į pietus. Prie šio vieškelio, netoli Daulėnų, yra
Skaivonių kaimelis. Jo sodybos įsikūrusios Versekos ir Drukupės,
Gaujos intakų, tarpupyje — pusiaukelėje tarp Norviliškių ir
Jurgelioniu. Prie Skaivonių dar neseniai būta dviejų pilkapynų.
Gaila, abu pilkapynai beveik sunaikinti. šiaurės rytus nuo Skaivonių,
ties riba su Daulėnais, pavojus gresia paskutiniams dviem pirmojo
pilkapyno pilkapiams, nes apsauginėje zonoje kasamas smėlis. Čia
iškirstame miškelyje esantys pilkapiai tebuvo žvalgyti 1972 m. ir
pagal akmenų vainikus priskirti I tūkstantmečio antrajai pusei. Į
pietvakarius nuo Skaivonių, netoli Pavadžių, už 3 km nuo pirmojo
pilkapyno, teliko vos vienas pilkapis, apaugęs pušaitėmis.

Panašus likimas ištiko ir Skaivonių kaimynystėje esančio
Zabieliškių kaimo pilkapyną. Tik iš jame išlikusių apardytų
trijų pilkapių du 1972—1974 m. spėjo ištirti archeologė E.
Butėnienė. Ji rado V—VII a. degintinius kapus ir geležinius darbo
įrankius.

Į vakarus nuo šių kaimų yra Pliustų ir Gedūnų kaimai. Prie
Gedūnų kaimo XIX a. pabaigoje buvo dar vienas Umias-tovskių
palivarkas. Pliustuose 1941 m. buvo vienintelė Dieveniškių
apylinkėse pradžios mokykla, kurios mokinių tėvai prašė pamokų ne
tik lietuvių, bet ir lenkų kalba. 1942 m., po valsčiaus laikino
įjungimo j Baltarusijos generaline sritį, Gedūnuose ir Pliustuose
buvo įsteigtos pradžios mokyklos. Sunkiomis karo sąlygomis Lietuvos
generalinės srities švietimo valdyba didelį dėmesį skyrė
Dieveniškių valsčiaus rytinio pakraščio, kuris buvo labiau
nutautintas, mokyklų tinklų plėtimui. Mokyklos veikė su
pertraukomis, nes trūko mokytojų. Jos buvo įsteigtos Šarkaičiuose,
Milkūnuose, Pagaujėnuose, Zabieliškėse, Sabaliūnuose. Šiuose
kaimuose, išskyrus Šarkaičius, 1942 m. gyveno daugiau kaip po 200
žmonių. Pagaujėnuose ir dabar tebestovi pastatas (Ščigelskio
namas), kuriame buvo įsikūrusi pradžios mokykla. Ji čia veikė ir
pokario metais tol, kol buvo pastatytas mokyklos pastatas
Vaišutkiemyje.

Hitlerinės okupacijos metais, iki Armijos krajovos kovinių būrių
formavimo ir pradėto teroro, šių ir aplinkinių kaimų gyventojų
lietuviška savimonė pradėjo atgimti. Šis procesas pamažu vyko ir
iškart po karo, bet 1951 —1953 m. jau minėtos mokyklos taip pat
pradžios mokyklos Pagaujėnuose, Milkūnuose bei septynmetė mokykla
Šarkaičiuose buvo paverstos lenkiškomis. Lietuvių, arba vadinamųjų
„tuteišių“, vaikai vėl turėjo mokytis lenkų kalba, o vėliau
kai kuriose mokyklose lenkų kalbą išstūmė rusų kalba.

Šie kaimai nukentėjo ir nuo sugrįžusios Raudonosios armijos. 1944 m.
gruodžio pabaigoje antrąją Kalėdų dieną ir 1945 m. pradžioje
stalininiai baudėjai Kamučiuose nušovė Joną Malavičių ir
Stanislovą Žemaitį, Milkūnuose — Juozą Karužą ir Juozapą
Kazakėną, Prabaščiškėse — Bronių Banelį. Liejosi ir
stalininių idėjų nešėjų kraujas. 1945 m. pradžioje
„Operacijos“ metu be žinios dingo Dieveniškių milicininkas ir
kareivis.

1946 m. lenkų partizanai nužudė Pagaujėnų apylinkės tarybos
pirmininką Piotrą Masianą. 1949 m. žuvo pirmojo valsčiaus kolūkio
organizatorius ir pirmininkas Ivanas Dmitrijevas. 1949 m. Dieveniškių
valsčius buvo paskutinis pagal valstybinių paruošų pristatymą —
planas tebuvo įvykdytas 50%. Kelios šeimos buvo išgabentos į
Sibirą, o kitos nuo represijų gelbėjosi repatrijuodamos į Lenkiją.

Dar neseniai svarbiu administraciniu ir ūkiniu centru buvo suaugę
Milkūnų ir Rudnios kaimai. Milkūnų kaime jau 1790 m. buvo 14
sodybų. Jų padėtis buvo geresnė nei kaimynų, nes nereikėjo
atlikinėti lažo. Sename Rudnios kaime, kuriam pavadinimą paliko
senovės metalurgai, stovėjęs didelis vandens malūnas ant Versekos
upelio aplinkinių vietovių gyventojams grūdus dar malė ir XX
amžiuje. Sovietiniais metais kaimai tapo sustambinto kolūkio centrine
gyvenviete. Čia ilgai buvo apylinkės, tik devintajame dešimtmetyje
prijungtos prie Dieveniškių apylinkės, centras. Dabar Rudnios —
Milkūnų gyvenvietėje gyvena per 200 žmonių.

Milkūnų gyventojai gerai prisimena raudonarmiečių ir hitlerininkų
mūšį 1944 m. vasarą. Tuomet čia frontas kuriam laikui buvo
sustojęs, vokiečių kariuomenė nedidelėmis pajėgomis bandė trumpam
sulaikyti savo priešininką. Tai primena ir paminklinis akmuo,
stovintis Milkūnų kaime, žuvusiam Raudonosios armijos kapitonui
Malerovui.

Kaimuose tarp naujų kryžių galima rasti nemažai senų istorinių
kryžių. Tokius kryžius reikėtų inventorizuoti ir įvertinti.
Pasviręs senutėlis kryžius stovi ir Putiškių kaimelyje (netoli
Rudnios). Įdomu, jog iki šio kryžiaus mirusįjį lydėdavo visas
kaimas, o iki Dieveniškių — tik artimieji. Greta esančios
Kazimieriškės — dar vienos palivarko sodybos vieta.

Prie Šarkaičių esančiame Vėžiakiemio kaime buvo rastas senovės
monetų lobis. Apie Dieveniškėse gyvenusius totorius (keli totoriai
gyvena ir dabar) primena Totoriškių miškas (133 ha). Jis ošia netoli
miestelio, tarp Prabaščiškių kaimo ir Gaujos upės. Prie Gaujos, be
Pagaujėnų, stovi Kalvių, Šilių, Gudelių, Girdžiūnų kaimų
sodybos, o ties santaka su Drukupe — Vaškelių sodžius. Pagaujėnai
ir Kalviai paminėti jau 1738 m. inventoriuje. Tuomet pirmajame kaime
būta keturių sodybų, antrajame — penkių.

Du dideli kaimai yra pietiniame „pusiasalio“ pakraštyje. Maciučių
ir Beržyno miškai iš trijų pusių supa laukų keturkampyje stovintį
gatvinį Maciučių kaimą. Jis jau XIX a. pabaigoje buvo didelis. 1870
m. Maciučiuose buvo 18 valstiečių ūkių, o 1907 m.— jau 53. 1897
m. kaimui, kuriame gyveno 271 žmogus, priklausė 353,5 dešimtinės
žemės. Kaciučiai iki šiol išlaikė lietuvybę, bet dėl to teko ne
kartą nukentėti. 1921 — 1924 m. lietuviškai vaikai mokėsi kaimo
„Ryto“ draugijos mokykloje. Vėliau ilgai mokyklos nebuvo ir teko
mokytis namuose. Tik 1929 m. pavyko įkurti tėvų išlaikomą mokyklą,
kurioje mokėsi apie 40 vaikų. Toli garsėjo lietuvių liaudies meno
saviveiklos būreliai. 1933 m. maciučiečiai išsireikalavo teisę
įkurti „Ryto“ skaityklą, kuri buvo uždaryta 1936 m. kovo 13 d.
1940—1941 m. pradžios mokykloje vaikus mokė dvi mokytojos —
lietuvė ir lenkė. Lietuviška mokykla darbą atnaujino 1942 m. ir
veikė Silių troboje. 1942 m. Maciučiuose gyveno 317 žmonių. 1944 m.
pamokos nutrūko, kai lietuvišką kaimą dažnai plėšė ir terorizavo
Armija krajova. Lenkų partizanai 1944 m. vasario 2 d. nušovė
valstietį Juozą Krečių. Liko našlė su keturiais vaikais.
Lietuviška mokykla paversta lenkiška prieš trisdešimt metų, ji buvo
įrengta valstiečių, kurių savininkai atsidūrė tremtyje, sodyboje.
Pokario metais Maciučiuose, esančiuose už 5 km į pietryčius nuo
Dieveniškių, buvo apylinkės centras. Dabar kaime beliko 135
gyventojai. 2 km į vakarus nuo Maciučių įsikūręs Krakūnų kaimas
taip pat išaugo XIX a. pabaigoje. 1897 m. čia gyveno 263 žmonės
(1942 m.— 325 gyv., 1989 m.— 189). Jis hitlerinės okupacijos metais
buvo tapęs Armijos krajovos atramos punktu, nes kaimo gyventojai jau
buvo smarkiai nutautinti. Krakūnų kaimo vyrai, įstoję į Armijos
krajovos būrius, ne kartą plėšė Maciučių sodybas ir mušė
kaimyninio kaimo valstiečius. Pasitraukus hitlerininkams, po savo
vadovybės suėmimo daugelis lenkų partizanų krakūniečių grįžo
namo. Vėliau norėta juos suimti. Raudonosios armijos dalinys pradėjo
supti Krakūnus, bet buvę Armijos krajovos kovotojai pabėgo į
Maciučius. Šio kaimo gyventojai paslėpė dar neseniai terorizavusius
savo kaimynus ir slėpė, kol praėjo pavojus. Galbūt šis įvykis- ir
panašūs faktai paskatins gerinti Šalčininkų krašte gyvenančių
kitakalbių gyventojų santykius su lietuviais, kitomis akimis
pažvelgti į istoriją, lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę.